Situaciją komentuojantys Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis ir „Saulės“ gimnazijos direktorė Dalia Dirgėlienė ramina: garbaus kraštiečio palaikų niekas niekur neperkėlė, o netrukus kapavietėje bus ir naujas paminklas.
Visgi aiškėja, kad vieno deguto šaukšto šioje istorijoje būta.
Iš 1912-aisiais „Lietuvos žiniose“ publikuoto nekrologo (kalba netaisyta ir netaisytina):
„Gegužio 8 d. 3 valandą po pietų liudnai pradėjo gausti Švėkšnos varpai, skelbdami Dominyko Endzelio mirtį.
Mes švėkšniečiai norime, kad a. a. Dominyko Endzelio vardas praskambėtų laikraščių skelbiamas po visus musų tėvynės Lietuvos kampelius, kaipo didelio geradario ir vieno savo tėvynės geriausiųjų sunų. Prieš mirsiant pavedė jis savo namus Švėkšnoje amatų mokyklai įkurti. Namai kainuojami nuo 4 iki 6 tukstančių rublių. Bet jei atsitiktų bent kokia kliutis, nebeleidžianti amatų mokyklos čia įtaisyti, a. a. D. E. leidžia ir kitos rųšies mokyklą įkurti, sutinkant su nuomose išrinktų įgaliotinių, kuriems velionis patikėjo.
Pabrėžti turime, jog a. a. D. Endz. Nebuta jokio turčio, tik Švėkšnos parap. Pempiškių sodžiaus smulkiojo ukininko sunaus. Paaugęs, išmoko drabužius siuti ir iškeliavo Amerikon. Pargrįžęs savo rankų uždirbtais pinigais pasistatė šitą trobą. Bepelnydamas Amerikoje pinigus visai sunaikino savo iš prigimties silpną sveikatą ir sunkiai susirgęs tuoj užrašė savo namus mokyklai. Buvo dvasiškių ir šiaip žmonių, kurie kalbino a. a. D. E. palikti trobą pavargėlių prieglaudai.
Testamento pildytojais paskirti d-ras Rugys ir kiti dori ir rimti vyrai. A. a. Domininko Endzelio laidotuvėse susirinko didelis žmonių burys. Gegužės 11 d. po pamaldų keli tukstančiai tautiečių nulydėjo jo kūną kapuosna.
Tesiilsi a. a. D. E. Švėkšnos kapuose! Tebuna lengva jam ta žemelė – kuriai jis tiek gero troško!“
Testamento vykdytojais Endzelis pasirinko daktarą Rugį ir kitus dorus ir rimtus vyrus. Tie dori ir rimti vyrai buvo: Juozapas Rugys, Juozapas Rupšys, Kazys Motušis, Domas Šaulys, Petras Jenčauskis, Petras Rimkus, P. Gedmintas. Endzelio palikimas įkvėpė švėkšniškius kurti progimnaziją.
Testamento vykdytojų pasižadėjimas:
„Testamento vykdytojai 1921 m. rugsėjo 1 d. nutarė organizuoti ir paskatinti progimnazijos statybą.
Rugsėjo 1 d. 1921 m. mes žemiau pasirašę globėjai palikto mūsų globai a. a. Domininko Endzelio namų duodam šiuomi savo raštu pasižadėjimą Švėkšnos progimnazijos Komiteto pirmininkui Kun Kanauninkui Maciejovskiui atiduoti visus pinigus, gautus parduodant minėtus namus apie du šimtus tukstančių auksinų pastatymui ant dabar esančios progimnazijos kiemo namų, tinkančių patalpinimui pilnas 8 klasių gimnazijos mūro namų. Pasiliekam sau teisę aprobuoti tų namų planą ir reikalauti, kad pastatytuose namuose visų geriausioje vietoje būtų pakabintas a. a. Domininko Endzelio paveikslo su antrašu, kad tie namai statyti a. a. Endzelio pinigais. Jeigu kada Švėkšnoje panyktų gimnazija, tie namai tur palikti naudai švietimo vietinių žmonių. (kalba netaisyta) Juozapas Rupšys, Kazys Motusis, Domas Šaulys, Petras Jenčauskis, Petras Rimkus.“
Daktaras Rugys mirė 1919 m. Domininko Endzelio ir Jurgio Felicijono Pliaterio (kito mokyklos mecenato) portretai kabojo senosios mokyklos salėje. Atėjus sovietmečiui, dingo.
Apie Domininko Endzelio palikimą ir progimnazijos statybą rašė daugelis to meto laikraščių:
Lietuvos žinios, 1912-05-26; Šaltinis (Seinai), 1912-05-22; Lietuvos ūkininkas, 1912-05-24; Vienybė (Kaunas), 1912-06-12; Laisvė (Kaunas), 1919-10-11 ir 1921-09-13; Elta (Lietuvos balsas), 1922-09-15-16; Klaipėdos žinios, 1925-11-06 ir 1926-01-14; Garsas (Plymutas, JAV), 1928-02-02.
„Dažnai tenka vesti į Švėkšną atvykusias ekskursijas. Kai svečiams pasakoji apie įdomius švėkšniškius Endzelį ir Paulynę, jie dažnai nori aplankyti jų kapavietes su originaliomis epitafijomis. Bet vieną kartą, palydėjusi svečius, neberadau D. Endzelio kapo. Švėkšna neseniai šventė progimnazijos šimtmetį. Kur mokyklos atstovai padėjo gėles, pagerbdami didžiausią mokyklos fundatorių? Sklando nuogirdos, kad kapas ir paminklas bus atkurti. Atkurti turėtų būti tokie, kokie buvo, nesumoderninti. Gal pirma reikėjo sutvarkyti kapavietę ir paminklą, tik po to švęst?“, – tokie klausimai kyla Onai Norkutei.
Derinti su niekuo nereikėjo
Seniūnijoje išgirstame, kad šio kraštiečio kapas nebuvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą, vadinasi ir derinti jo remonto darbų su Kultūros paveldo departamentu (KPD) nereikėjo. Tą patvirtina ir seniūnijai atsiųstas KPD vyriausiojo specialisto Gintaro Ivanavičiaus raštas. Specialistas taip pat primena, kad vadovaujantis LR vietos savivaldos įstatymu, viena iš savarankiškų savivaldybių funkcijų yra ritualinių paslaugų teikimo užtikrinimas ir kapinių priežiūros organizavimas. Paprastai kalbant, seniūnija turi ne tik teisę, bet ir prievolę tvarkyti panašius objektus.
Seniūnas prisipažįsta sulaukdavęs ir gyventojų priekaištų, kad D. Endzelio kapo paminklas suiręs, lentelė su epitafijomis perskilusi.
Šį kapą ne vienerius metus prižiūrėjo „Saulės“ gimnazijos bendruomenė, tą patvirtina direktorė D. Dirgėlienė. Ji pasakoja dar pernai rudenį sulaukusi Petro Čeliausko skambučio, kuris papriekaištavęs: „Šventei ruošiatės, o D. Endzelio kapavietės paminklas griūva“.
D. Dirgėlienė sako suskubusi į kapines ir maniusi, kad užteks tik kiek paremontuoti paminklą. Bet tokios mintys išsisklaidė, kuomet pirštu pajudinus jau pakrypusį paminklą cementas pradėjo byrėti. Pasitarusi su kapines prižiūrinčiu žmogumi ji išgirdo, kad vargu ar tas paminklas dar bent vieną žiemą išlaikysiąs.
Tereikėjo tiek nedaug – informuoti
Aptarti situacijos sėdo ne tik seniūnijos ir gimnazijos vadovai, – buvo įtraukti ir buvę gimnazijos mokiniai menininkai Vytautas Bliūdžius ir Juozas Mikužis. Jie abu vietoje tarėsi kaip būtų galima sutvarkyti kapavietę, o netrukus ir galimą eskizą parengė. Visiems buvo aišku, kad senąjį paminklą teks nugriauti, džiaugėsi bent tuo, kad lentelę su autentiškais užrašais pavyko išaugoti. Ji, pasak D. Dirgėlienės, bus išaugota, o švėkšniškiai ją dar pamatys.
Šiuo metu jau padaryti kapavietės pamatai, užsakyta kalto metalo saulutė.
„Norėjome suspėti iki gimnazijos 100-mečio minėjimo, bet nuramino P. Čeliauskas, priminęs, kad tikroji gimnazijos atidarymo data esanti rugsėjo 22-oji. Tad ir nutarėme, kad kapo pašventinimo ceremoniją surengsime tądien, vykstant baigiamajam gimnazijos 100-mečiui skirtam renginiui“, – sakė direktorė.
Pasak D. Dirgėlienės, tikrai norima tinkamai pagerbti žmogų, kuris krašto žmonių švietimui paaukojo visą savo turtą. Ir sutvarkytas jo kapas bus prižiūrimas visos gimnazijos bendruomenės.
Taigi, visų norai buvo kuo geriausi, ir panašu, kad ir konflikto nebūtų buvę, jei nebūtų pritrūkę tik vieno dalyko – informacijos bendruomenei.
