Pakaunėje, Ringauduose, yra nuostabus gamtos kampelis, kurį kauniečiai atranda iš naujo. Tai gamtininko T.Ivanausko įkurta Obelynė – jo sodyba su obelų sodu ir įspūdingu dendrologiniu parku. Šiuos augalus sodino, skiepijo ir puoselėjo garsus gamtininkas.
Obelynė – unikalus kampelis dar ir dėl to, kad joje tebegyvena T.Ivanausko įdukros sutuoktinis Algirdas Baltuškevičius. Garbaus amžiaus vyras svečius mielai įsileidžia į sodybą ir net į namus, kurie primena muziejų.
Prižiūrėti sodą ir parką, priimti lankytojus A.Baltuškevičiui padeda Kauno rajono muziejaus darbuotojai. Jie siekia atnaujinti ir T.Ivanausko obelų sodą.
Tie, kurie užsuka į Obelynę, tako į ją jau nepamiršta ir traukia čia pasimėgauti gamta.
Vyksta nemažos permainos
T.Ivanausko Obelynės sodyba – gyvenamuoju namu-muziejumi, sodininko namu ir paukštide, primenančia pilaitę, bei 4 ha ploto sodu ir parku ilgus metus rūpinosi gamtininko įdukra Eleonora Baltuškevičienė ir jos vyras medikas A.Baltuškevičius.
Parkas yra Kamšos botaninio-zoologinio draustinio teritorijoje, todėl jį pavyko išsaugoti net ir juodžiausiais privatizacijos metais.
2015-aisiais pora su Kauno rajono savivaldybe sutarė, kad visas šis palikimas taps Kauno rajono muziejaus padaliniu.
Nuo to laiko kiek apleistą parką ir sodą pradėjo prižiūrėti muziejaus rinkinių saugotojas, ekologas ir miškininkas Simonas Stašaitis.
„Anksčiau parke žolė būdavo pjaunama kelis kartus per metus. Stigo jėgų ir augalams prižiūrėti, teritorijoje įsiveisė nereikalingų želdinių. Nyko ir T.Ivanausko puoselėtos obelys“, – pasakojo S.Stašaitis.
Kai sodybą įsipareigojo prižiūrėti muziejus, buvo nuspręsta, jog veją, augalus reikia puoselėti taip, kad jie primintų tikrą angliškąjį parką, skirtą pasivaikščiojimams.
Per keletą metų jau padaryta nemažai darbų ir į sodybą užklysta vis daugiau keliautojų, vyksta ekskursijos, rengiamos edukacijos.
Parke sutikta Aldona Adomavičienė pasakojo, kad išskirtinę sodybą atrado šį pavasarį.
„Dabar su anūku čia atvažiuojame kiekvieną rytą ir vakarą. Čia – lyg pasakoje, ramu, čiulba paukščiai, auga gražūs medžiai, prižiūrimi žolynai. Manau, daugeliui žmonių ši vieta būtų tikras atradimas“, – sakė moteris.
Gamtininkui patiko vieta
Privažiavus prie pat sodybos lankytojus pasitinka senas ąžuolas. Tai ne tik gražus, bet ir ypatingas medis.
„Kai mano sūnui Tadui, kuriam vardą davėme profesoriaus garbei, sukako 5 metai, T.Ivanauskas iš apylinkių parsinešė tokio pat amžiaus ąžuoliuką ir jį pasodino. Dabar Tadui ir ąžuolui – po 60 metų“, – pasakojo A.Baltuškevičius.
Nuo čia ir galima pradėti dairytis po parką, kuriame auga įvairių vertingų augalų.
A.Baltuškevičius prisiminė, kad T.Ivanauskas mėgdavo medžioti tuomečio Marvos dvaro apylinkėse. Tada pastebėjo gražią vietą – pusiasalį tarp Nemuno ir dviejų gilių Varžupio ir Obelybės upelių griovų.
Vietovę vietiniai žmonės vadino Obelyne dėl ten augusių laukinių obelų ir gudobelių.
1920 metais T.Ivanauskas iš parceliuojamo Marvos dvaro netoli Ringaudų nusipirko žemės ir įkūrė Obelynės botanikos parką, o savo namą statėsi net 10 metų.
Didžiausia privati kolekcija
Pirmuosius medžius ir krūmus T.Ivanauskas Obelynėje pradėjo sodinti 1920 metais.
Iš pradžių gamtininkas čia sodino vietinius ąžuolus, egles, liepas, klevus. Bet jau po metų – ir keliolika raudonųjų bei pelkinių ąžuolų, sidabrinį klevą. Raudonieji ąžuolai ir dabar auga netoli namo.
1923–1925 metais parke buvo pasodintas paprastasis kaštonas, paprastojo buko raudonlapė forma, keletas pensilvaninių uosių, vakarinių tujų ir kelių rūšių maumedžiai. Juos pamatyti galima ir dabar.
„Itin vertingi egzotiniai spygliuočiai – pilkasis ir sidabrinis kėnis, sidabrinė ir balkaninė pušys. Iki šiol parko pasididžiavimu dėl lenkto kamieno bei įspūdingo dydžio šakų esantis kurilinis maumedis, kanadinė cūga, didžioji tuja buvo pasodinti 1930–1937 metais“, – pasakojo S.Stašaitis.
Pokario metais į Obelynę taip pat atvežta daug svetimų kraštų medžių ir krūmų.
„T.Ivanausko dėka Obelynėje sukaupta viena turtingiausių šalies privačių dendrologinių kolekcijų“, – sakė S.Stašaitis.
Parko augalų kolekciją sudaro apie 250–300 rūšių, įvairių formų medžių ir krūmų.
Joje yra net 59 rūšių ir formų spygliuočių: pilkieji, sibiriniai, europiniai, balzaminiai, kaukaziniai ir japoniniai kėniai, 15 rūšių svetimšalių eglių, 6 rūšys maumedžių.
Parko reliktai – europinis kukmedis ir jo hibridinės kūgiškos formos atmaina – dygusis kukmedis, kilęs iš Tolimųjų Rytų. Įdomus spygliuotis – metasekvoja.
Parko kolekcijoje yra ir 250 rūšių ir formų lapuočių: ąžuolų, beržų, bukų, lazdynų, 6 rūšių riešutmedžių, šilkmedžių, hortenzijų, 5 rūšių ievos, mandžiūrinė aralija, įvairūs vijokliniai augalai.
Atrado apleistą alėją
S.Stašaitis pasakojo, kad T.Ivanauskas augalų parsiveždavo iš įvairių šalių, kur lankydavosi simpoziumuose, konferencijose, ekspedicijose.
Parke buvo suformuotos net 7 alėjos. Dabar pirmąja tujų alėja į sodybą ir patenka lankytojai.
Taip pat auga lazdynų alėja ir šermukšnių alėja, kuria profesorius su šeima į sodybą, matyt, atvažiuodavo rogėmis ar vežimu.
Parko pakraštyje yra eglių alėja. Ją T.Ivanauskas su žmona Honorata vadino bučinių alėja.
Parko pakraštyje stiebiasi ir bekočių ąžuolų alėja. Tai – į Tarptautinę raudonąją knygą įrašyti medžiai.
„Visi klausia, kodėl bekočiai. Atsakau, kad tai grybai turi kotą, o medžiai – kamieną. Bet iš tiesų šie ąžuolai taip pavadinti dėl savo gilių. Paprasto ąžuolo gilės prie šakų prisitvirtina koteliais. Šių ąžuolų gilės prie šakų tarsi prilipusios, jokio kotelio neturi. Šie raudonieji ąžuolai ir dabar yra šalies medžių genetinio fondo vertybė“, – pasakojo S.Stašaitis.
Tvarkydamas teritoriją muziejaus darbuotojas jos pakraštyje genėjo brūzgynus.
„Kai nereikalingų želdinių neliko, išvydau, kad čia buvo pasodinta dar viena – ąžuolų alėja, už jos – skroblų alėja, vedanti link namo. Po kiek laiko ir jos bus prieinamos lankytojams“, – pasakojo miškininkas.
Daigus mielai dovanojo
Prie profesoriaus namo ankščiau buvo dar viena – rožių alėja ir nemaži gėlynai. Pernai anapilin išėjus E.Baltuškevičienei, gėlių liko mažiau. Bet tebeauga T.Ivanausko 1956 metais sodintas rododendras.
„Senose nuotraukose matyti, kad buvo pasodinti keli maži krūmeliai. Dabar rododendras – milžiniškas“, – pasakojo S.Stašaitis.
Namą ir tvorelę prie jo yra apraizgęs vijoklis, kurį vokiečiai dėl žiedų formos vadina pypkiamedžiu, o lietuvių mokslininkai suteikė didžialapės kartuolės pavadinimą.
Profesorius lianą pasodino išradingai – aplink metalinį karkasą, todėl įėjus į jo vidų matyti, kaip raizgosi ir vejasi gražios lianos atšakos.
„Vijoklio sėklų T.Ivanauskas 1926 metais parsivežė iš Prancūzijos. Jo įdukra negailėdavo gražaus augalo atžalų, esu matęs, kad tokie augalai auga ir Žaliakalnyje prie namų“, – pasakojo S.Stašaitis.
Prašyti dirbti nereikėjo
Prie namo auga ir vienas seniausių planetos medžių – dviskiautis ginkmedis.
„Tai iš Kinijos kilęs augalas, jo protėviai greičiausiai matė dinozaurus. Šį vaistinį medį profesorius pasodino apie 1954 metus ir, matyt, parinko labai tinkamą vietą, nes augalas klesti iki šiol. Jis įdomus ir tuo, kad kiekvieno lapo gyslos išsidėsčiusios skirtingai, kaip skirtingi yra ir mūsų pirštų atspaudai“, – sakė S.Stašaitis.
Žvelgdamas, kaip dabar prižiūrimas dendrologinis parkas, jo šeimininkas A.Baltuškevičius prisiminė, jog T.Ivanauskas anksčiau jo prašydavo padėti prižiūrėti medžius.
„Jis ne liepdavo dirbti, bet taktiškai paklausdavo, ar nenorėčiau pagenėti vieno medžio, paskui – kito. Raginti nereikėjo, taip ir darbuodavomės. Dabar malonu matyti, kad šis palikimas rūpi net ir visai svetimiems žmonėms“, – sakė Obelynės gyventojas.
Sode auga ir retų veislių obelys
Zigmas Kalesinskas
Kauno rajono muziejaus direktorius
„Parko centre auga seniausia sodybos obelis, kurią visi vadiname Karaliene, jos veislė – ‘Beržininkų ananasas’.
Visas obelų sodas auga atskirai laukymėje prie namo.
Šiame sode T.Ivanauskas augino įvairias obelų veisles. Tarp jų buvo ir paties gamtininko išvesta ‘Vytis’. Obelis veda žieminius geltonus obuolius. Tačiau jie linkę užsikrėsti raupsais, vaisių žievė būna nepatraukli, todėl veislė taip ir neišplito.
Taip pat čia, bene vienintelėje vietoje Lietuvoje, auga obelys ‘Kaizeris Vilhelmas’. Yra ir snieginių obelų, kurių vaisių vidus baltutėlis, taip pat tradiciškai lietuvių pamėgtų obelų.
Įdomi yra vienos amerikietiškos obelų veislės, kurios medžiai auga Obelynėje, istorija. Šios obelys Lietuvoje vadinamos ‘Vytautinėmis’.
Pasakojama, kad tarpukariu vienas ūkininkas vyko į JAV užsidirbti, bet parsivežė ne pinigų, o obelų. Tada kaip tik buvo švenčiamos Vytauto Didžiojo mirties 500-osios metinės, todėl joms ir prigijo lietuviškas pavadinimas.
Kauno rajono savivaldybė ir muziejus, padedami mokslininkų, atnaujina ir Obelynėje T.Ivanausko pasodintų bei išvestų obelų veislių sodą.“
