1959 m. kovo mėnesį susirinko 17 žmonių iniciatyvinė grupė: J. Balžekas, I. Čekonis, A. Daukša, J. Daugnora, Jocius, Bujanauskas, Juodis, J. Kalinka, Karosienė, Karpavičius, Krivousas, J. Merkevičius, S. Nekrašas, Šimkevičius, V. Šliavas, V. Štuikys bei šių eilučių autorius, ir ėmėsi kurti sodus.
Sodai pradėjo gyvuoti
1959 m. birželio 1 d. įvykęs steigiamasis sodininkų susirinkimas apleistoje žemėje įsteigė kolektyvinį sodą ir pavadino jį „Justinava“ Kėdainių rajone. Buvo išrinkta sodo valdyba, kurios pirmininku tapo rajono administracinis darbuotojas Antanas Daukša, sekretoriumi – mokytojas Ipolitas Čekonis, kasininku – prieškario verslininkas Jurgis Daugnora, kuris ilgai ir sąžiningai ėjo savo pareigas.
Buvo sudarytas sodo planas, įsigyta reikiamo sodo inventoriaus žemės dirbimui ir sodo priežiūrai, pasodintas didelis pomologinis sodas, sukurtas nemažas bitynas, įsigytas gyvenamasis sodo bitininko namas.
Po metų 79 ha žemės ploto sklypeliuose jau darbavosi 182 sodininkai. „Justinavoje“ buvo išasfaltuoti pagrindiniai keliai, atlikta sodų melioracija, elektrifikacija, įvestas vandentiekis, o pakelė apsodinta gyvatvore.
Greitai „Justinavoje“ žemės neužteko. Todėl 1967 m. gauta dar 60 ha žemės Vasariškėse. Sodai labai išsiplėtė. „Justinavos“ kolektyvinis sodas iki 1973 metų visuomeniniais pagrindais dirbusių pirmininkų buvo padalintas į tris atskirus sodus: „Justinavos“, „Rasos“ ir „Vyturio“. Buvo likviduotas bitynas, pomologinis sodas, o žemė išdalinta naujiems sodų nariams.
Nuo 1973 m. vasario 7 dienos „Rasos“ sodų bendrijos pirmininku buvo išrinktas gydytojas Juozas Baliūnas, „Vyturio“ – chemijos gamyklos darbininkas Mečislovas Civilka, o „Justinavos“ – rajono finansų skyriaus vedėjas Vytautas Jauniškis.
Sodai tapo labai populiarūs, todėl norinčiųjų juos turėti vis daugėjo. Taip atsirado dideli sodų masyvai Pašiliuose, Daumantuose, Dotnuvoje.
Šiuo metu priskaičiuojama per 20 sodų bendrijų. Žmonės sukultūrino apleistą žemę, privežė juodžemio, ėmė statyti sodo namelius. Tuometinė valdžia pradžioje leido statytis tik nedidelius 12 kv. m tipinius vasarnamius, o po 1970 m. jų plotą leido padidinti iki 24 kv. m (įskaitant rūsį ir mansardą). Tačiau kai kurie nariai jau tada pasistatė daug didesnius namus, kuriuose buvo galima gyventi. Tokius namus valdžia nacionalizavo.
Sodai tapo gyvenvietėmis
Lietuvai atgavus nepriklausomybę atsirado gudruolių, kurie buvusių sodų turtą „prichvatizavo“. Neliko nei sodininkų tarpusavio bendravimo, nei sodų švenčių. Žmonės nustojo bendrauti. Nerūpi kova su sodų ligomis ir kenkėjais.
Pastaraisiais metais beveik visi pirmieji sodininkai išmirė, nuseno, o kai kuriems jų palikuonims rūpi ne sodai, o geras laisvalaikio praleidimas gamtoje. Daugumai sodai tapo rekreacinėmis vietovėmis. Daug sodų sklypų liko be šeimininkų, todėl dažnai šalia gražiai sutvarkytos aplinkos yra neprižiūrimų sklypų, kuriuose vešliai auga piktžolės.
Pasiturintys žmonės dažnai superka šalia vienas kito esančius sodų sklypus ir pasistato gyvenamuosius namus. Tokių gyventojų soduose nuolat daugėja. Sodai virto gyvenvietėmis, o „Justinavos“ sodų masyvas jau seniai yra miesto teritorijoje.
Soduose panašių namų dabar jau daug. Džiugina tai, kad praėjusiais metais „Justinavoje“ buvo sutvarkyta elektra, išasfaltuoti pagrindiniai keliai, autobusams padaryta aikštelė, o žmonėms – patogus šaligatvis. Vis tik soduose yra ir netvarkos – dažnai akis bado šiukšlynas prie konterinerių.
O sodai vis dar žydi
Jau 60 metų gyvuoja mūsų sodai, beveik neliko jų steigėjų. Tad norisi bent tokia proga juos prisiminti. Esu parengęs pirmojo kolektyvinio sodo albumą, kuris dabar yra Krašto muziejuje. Norisi, kad žmonės bent per jubiliejų galėtų jį pamatyti, prisiminti gerą darbą padariusiuosius. Kiekvieną pavasarį ne tik sodai, bet ir gėlynai sužydi įvairiausių spalvų žiedais, džiugina savo šeimininkus ir praeivius, o rudenį gausiai atsilygina gėrybėmis.
Argi tai nenuostabu? Manau, kad sodai, virtę žaliomis gyvenvietėmis, neišnyks kad jie tik gražės ir toliau visus džiugins, teiks žmonėms ne tik naudos, bet ir prisidės prie sveikos gyvensenos.
