Želdynų specialistė Vaiva Marozienė ir kraštovaizdžio architektė Lina Puodžiūtė papasakojo apie vejos gelbėjimą esant šiems požymiams:
Kai yra išsausėjusios dėmės (apskritimai) vejoje; Kai visa veja išretėjusi; Kai veja yra su samanomis.
Galiu iškart pradžiuginti – iš naujo įrenginėti vejos tikrai nereikės. O kaip turi vykti vejos atnaujinimas kiekvienu atveju, aptarkime iš eilės: kodėl taip atsitinka ir ką konkrečiai reikia daryti.
Pirma problema: apskritimai vejoje
Jeigu jūsų veja skursta ne ištisai, o tik tam tikrais apskritimais – ar nebus taip, kad auginate šuniuką? Lektorės sako, kad ši problema itin aktuali laikantiems kales. Kai šuo atlieka savo reikalus ant vejos, paženklinti plotai iš pradžių būna sodriai žalios spalvos, o ilgainiui išdega ir tampa rudi.
Ši problema ypač aktuali viešose erdvėse prie daugiabučių, kuomet veja tampa tarsi žemėlapis. Vaiva sako, kad būtent dėl to veja prie daugiabučių retai atrodo graži.
Veiksmų planas: atsėti vejos plotus. Nebeleiskite augintiniams atlikti reikalų ant vejos, nes tada vejos atnaujinimas bus bevertis.
Žinoma, čia prioritetų klausimas: jeigu pasipiktinot tokiu siūlymu, leiskite šunims lakstyti toliau, tačiau žinokite, kodėl atsiranda dėmės ir susitaikykite su jomis.
Antra problema: išretėjusi veja
Domanto kieme didesnė problema – visas vejos plotas yra išretėjęs. Tai reiškia, kad veja skursta. Kai neužtikrinamos geros sąlygos augti, veja ne tik netankėja, bet atvirkščiai – darosi vis retesnė, atsiranda pliki ploteliai tarp žolių kuokštų. Dažniausiai tai lemia 4 priežastys. Jei ir pas jus veja nedžiugina, paklauskite nuoširdžiai savęs šių klausimų:
Ar buvo pakankamai laistyta?
Šiame sklype nėra laistymo sistemos. V.Marozienė sako, kad laistant patiems, daug vandens išliejama, bet daug ir prarandama. Čia dirva yra molinga, tad vanduo nespėja susigerti: išgaruoja arba nubėga į šonus. Su laistymo sistema vanduo būtų pasisavinamas kur kas geriau: dažniausiai purkštukai purškia ir veikia naktį, kai oro temperatūra nukritusi, dirvos paviršius atvėsęs, tuomet vyksta minimalus vandens praradimas ir maksimalus vandens pasisavinimas.
Be to, laistymo sistemos veją laisto ilgai, bet mažomis dozėmis. Kai laistome patys, dažnai darome atvirkščiai: pilame daug vandens, bet trumpą laiką. Vejai reikia gerokai daugiau vandens, negu mes įsivaizduojame, todėl laistant patiems, dažniausiai laistoma nepakankamai – veja negauna tiek drėgmės, kiek jai iš tikrųjų reikia.
Na o kai veja negauna pakankamai drėgmės, ji skursta, žolių mažėja, atsiranda tuščių plotų – štai ir probleminė veja.
Ar buvo pakankamai tręšiama?
Vejos žolių šaknys yra paviršinės, todėl jos negali iš žemės gilumų pasiimti maisto medžiagų. Tad viskas, ką paduosite jai tarsi ant lėkštutės, darys esminį skirtumą. Nuo jūsų duodamų trąšų priklausys, ar veja bus alkana ir skurstanti, ar soti ir graži.
Kaip padėti nusilpusiai vejai pavasarį? Jai reikia maisto medžiagų, kuriose būtų azoto, kalio, fosforo ir mikroelementų. Reikia ne tik paskatinti augimą, bet ir sustiprinti šaknyną. Todėl ieškokite ne vien azoto (salietros) – nebe tie laikai. Tam geriausiai tinka pavasarinės kompleksinės trąšos.
Kaip žinoti, kad vejos trąšos kokybiškos:
– ilgalaikio poveikio. Yra pigesnių variantų, bet tada tręšti reikės kas porą savaičių. Jei įsigysite ilgalaikio poveikio trąšas, jų užteks mažiausiai pusantro mėnesio laikotarpiui. Jos azotą į dirvą atiduoda palaipsniui, todėl tręšti reikės rečiau;
– skaitykite ant etiketės, kad trąšos būtų bechlorės;
– ieškokite tokių, kurios sukurtos kaip mišinys, t.y. viename trąšų žirniuke yra visų elementų kompleksas (tokios yra čia nuotraukoje). Kai kompleksinės trąšos yra tiesiog skirtingi „žirniukai“, sumaišyti ir supilti į pakuotę, tada trąšų pasisavinimas ne toks efektyvus. Tad jeigu jau tręšti, tai geriau mažiau ir rečiau, bet efektyviai.
Kad tręšimas būtų tolygesnis, galima naudoti ir barstytuvą.
Jeigu dirvožemis kelia nerimą, atrodo nualintas, nederlingas, prieš tręšimą arba tręšiant galima naudoti „Humistar“ – tai papildoma priemonė, organinis produktas huminių rūgščių pagrindu. Jis pagerina dirvos struktūrą ir padeda žolei įsisavinti maisto medžiagas geriau.
Ar buvo tinkamai šienaujama?
V.Marozienė atkreipia dėmesį į dar vieną labai svarbų faktorių, kuris daro didelę įtaką vejos išretėjimui – tai netinkamas pjovimas. Labai svarbu veją pjauti pagal grafiką, tuomet veja prisitaiko prie pjovimo aukščio. Veją sudaro skirtingos žolių rūšys, kurios nevienodai pakančios žemam pjovimui. Priklausomai nuo to, kaip žemai pjaunate veją, keičiasi ir vejos žolių sudėtis. Jei šienaujate nereguliariai ir veją pradedate pjauti tada, kada išeina – vieną kartą po 3 dienų, kitą kartą – po savaitės ar net po dviejų, tuomet visiškai išderinate vejos sistemą. Dalis žolių žūsta, atsiranda išplikusių plotų, veja pradeda skursti.
Taigi, negalima vejos palikti savieigai ir tikėtis, kad ji bus graži. Vejos šaknys paviršinės, todėl jai turime duoti drėgmės, maisto medžiagų ir pjauti pagal grafiką.
Vejos atnaujinimas: veiksmų planas išretėjusiai vejai
Pristatėme, keletą priežasčių, kodėl veja būna išretėjusi. Ką daryti? Štai veiksmų planas:
Jeigu dirva kieta, suplūkta (pagrindas – molis arba priemolis), V.Marozienė rekomenduoja aeruoti, tai yra subadyti veją, kad šaknys gautų daugiau oro. Užbarstyti smėlio ir supurkšti „Delfan“, kad iškart padėtume šviežiai sutraumuotai žolei. O po poros savaičių – patręšti kompleksinėmis trąšomis.
Jeigu pagrindas yra smėlis arba priesmėlis, ir dirvožemis yra laidus, L.Puodžiūtė rekomenduoja trręšti. Kadangi dirvožemis laidus, maisto medžiagos greitai išsiplauna. Pavasarį galima tręšti nuo tada, kai oro temperatūra laikosi ne mažesnė nei + 5-10 laipsnių ir ji jau tampa nuolatinė. Tręšdami skatiname augimą, tad jeigu po to būtų šalčio, veja vėl nukentėtų – šito jums tikrai nereikia, tad geriau palaukite šiltesnio oro.
Būtina laistymo sistema. Laidus gruntas labai greitai išdžiūsta, todėl būtinas nuolatinis ir sistemingas laistymas. Abiem atvejais tai yra pirmoji pagalba pavasarį. Vejos atnaujinimas bus sėkmingas tik tuomet, jei ir toliau gerai prižiūrėsite, neapleisite.
Trečia problema: samanota veja
Pasak Vaivos, samanota veja atsiranda dėl nepilnavertiškos jos priežiūros. Kai žolė skursta, jai nepakanka maisto medžiagų, veja pjaunama netinkamai, trūksta vandens, ji retėja ir į tas vietas atkeliauja samanos.
Ką daryti? Visų pirma, reikia apsispręsti, ar tikrai būtina naikinti samanas. Man samanos yra minkštas žalias pagrindas po kojomis, kuris pasižymi gražia žalia spalva, jo nereikia šienauti ar kitaip preciziškai prižiūrėti. Bet žinoma, čia jau kiekvieno šeimininko pasirinkimas.
Jei vis dėlto nusprendėte, kad samanų nereikia, instrukcija pirmajai pagalbai būtų tokia:
nusikalkinti veją granuliuotomis kalkėmis;
naudoti trąšas nuo samanų su amino rūgštimis. Jis veikia kaip samanų naikiklis, bet amino rūgštys kartu suteikia žolei žalesnę spalvą. Tada palaukti 12-14 dienų – arba kaip nurodyta ant pakuotės;
nkarifikuoti veją, tai yra išpešti apmirusias samanas.
Po poros savaičių patręšti kompleksinėmis pavasarinėmis trąšomis arba trąšomis, naikinančiomis samanas, kuriose yra geležies. Jeigu samanų daug, gali reikėti atsėti veją. Įprastų trašų, kurios su geležies preparatais, rimtesniam samanų naikinimui neužtenka, jos tik pristabdo samanų augimą ir sukuria netinkamas sąlygas joms plisti. Bet jeigu pirma pagalba jau padaryta, tolesniam palaikymui tokios tinka.
Ką daryti toliau? Reikia gerinti vejos priežiūrą: tręšti, maitinti ir girdyti. Vejos žolė yra stipresnė už samanas, tad jeigu jai augti bus sudarytos geros sąlygos, samanoms ten vietos tiesiog neatsiras.
Ir vis dėlto, prieš naikindami samanas pagalvokite, gal samanos irgi gražu?
Teksto autorė yra modernių apželdinimo kursų „Geltonas karutis“ vadovė.
