Lietuviai noriai įsigyja šaldytus, kitaip frigo, braškių daigus. Šie daigai iškasami lapkričio-gruodžio mėnesį, išrūšiuojami, supakuojami ir užšaldomi -1.5C temperatūroje, o pavasarį keliauja į lysves. Tik ką nusipirkus šaldytą daigą jis tikrai neprimena įprasto mūsų akiai. „O kur tos braškės lapai, čia juk kažkoks šienas“, tokių komentarų pripažįsta sulaukianti ir S. Stanislavičė. Bet būtent taip atrodo frigo braškių daigai – nupjautais lapais ir ilgomis šaknimis. Svarbiausia žinia – pasodintos tokios šaknys derlių duos po 2 mėnesių. Tiesa, prieš sodinant daigus, būtina perpus patrumpinti jų šaknis, tačiau nesodinti užlenktomis šaknimis, kitaip daigai gali neprigyti.
Jei atrodo, kad geras ir kokybiškas daigas tik tas, kuris turi stiprius ir žalius lapus, tokia teorija negalioja kalbant apie šaldytus daigus: braškių daigo lapai turi būti sveiki, be matomų ligų, ir visai nesvarbu, kad jie vos matomi. Pašnekovė pasakojo, jog pavasarį, daigų lapai tikrai vos matomi, kaip žemuogės, tačiau, išrovus daigą – jis ilgomis, gražiomis šaknimis. Šaldyti daigai dažniausiai išleidžia pora lapelių ir puola krauti žiedynų, o lapai tikrai pasirodys.
Braškės, anot pašnekovės, savidulkės, vėlyvos veislės – kryžmadulkės, taigi, priešingai nei manoma, nebūna jokių vyriškų ir moteriškų daigų. Jei braškyne auga daigas vešliais lapais, bet nė sykio nežydėjęs, tikėtina, kad daigas atkeliavo iš seno braškyno. Pasitaiko, jog daigai lysvėse auginami daug metų, o turguje parduodami kaip itin kokybiški, mat lapai gražūs ir stiprūs, vadinasi, bus daug uogų.
Braškių augintoja patvirtina – lapų dydis ir grožis neturi įtakos daigo kokybiškumui. Turguose daigus svarbu rinktis ne pagal lapus, bet šaknis, ir tik išsiklausinėjus, kokios veislės yra braškė ir ar ji iš pirmamečio braškyno. „Jei pardavėja užkalba akis apie pirmą, antrą daigą bei gausų derlių jos braškyne, apsisukite ir eikite ieškoti normalių pardavėjų“, – pataria pašnekovė.
Balkonuose ar nedideliuose soduose itin mėgstamos svyrančios braškės. S. Stanislavičė pabrėžia – jokių svyrančių braškių nėra ir niekada nebuvo. Visos braškės leidžia ūsus: jei jos dirvoje – braškė šliaužianti, jei pasodinta į vazoną, natūralu – ūsai ir uogos svirs žemyn.
Dar vienas daržininkų įsitikinimas – remontantinės braškės yra beskonės. Jis, anot pašnekovės, nėra be pagrindo. Remontantinės braškės dažniausiai sodinamos į vazonus ir pristatomos kaip svyrančios braškės, derančios visą sezoną ir net ant ūsų.
Visgi remontantinė braškė – ėdrus augalas, jam, pasodintam į vazoną, nuolat reikia trąšų arba derlingos žemės darže, kad visą sezoną duotų uogų. Dažniausiai nusipirkusieji svyrančią braškę vazone ir ją laistę tik vandeniu, nes nori sveikų uogų, nusivilia, nes uogos išties būna beskonės.
Pasirodo, jų saldumui įtakos turi kalis ir fosforas. Pašnekovė rekomenduoja: remontantines braškes sodinkite į kompostinę žemę, ir nustebsite, kad ji gali būti ir saldi, ir skani.
Kasmet atsiranda besiskundžiančių, jog įsigijo vėlyvą veislę „Pandora“, tačiau sulaukė tik žemuogės dydžio uogų. Taip, S. Stanislavičės teigimu, nutikti gali, nes vėlyvosioms veislėms reikalingas kryžmintojas, kad uogos būtų didelės ir stambios. Tie, kas iš braškių augintojos įsigyja „Pandoros“ veislės, gauna ir „ Pegasus“ veislės daigų, kad išaugtų tokių uogų, kokių tikimasi.
Beje, itin populiarėja braškių daigų auginimas substratų maišuose. Tokiu atveju būtina laistymo sistema, kitaip daigai maišuose perkais, su laistytuvu jų neprilaistysi.
Kita vertus, braškės puikiai auga pakeltose lysvėse. Šis sprendimas ypač geras, jei daržą atakuoja grambuoliai.
