Kur esi atsidūręs? Venecijoje, art deco epochoje? Ne, ne ten, o nepaprastos moters kūrybos pasaulyje, kuriame draugiškai sutaria jos nepraktiškos fantazijos ir laki vaizduotė.
Atvėrus E.Mieliauskienės galerijos duris mane pasitinka „sargybiniai“ – du vienodi art deco stiliaus veidrodžiai, kuriuos menininkė vadina sargybiniais.
„Norėčiau, kad jie visada kabėtų kartu. Jie mus saugo. Jeigu kas nors ką nors blogo įnešė, sargybiniai tą energiją iš karto išstumia lauk. Sakoma, prieš lauko duris pakabink veidrodį, ir niekas į namus neįneš blogio“, – paaiškina Eglė.
Vaikštau po meniškų, prabangių, paslaptingų jos kūrinių pasaulį lyg po netikėtą parodą. Liežuvis tiesiog neapsiverčia vadinti jų baldais. Tačiau jie – baldai. Baldai, kurie panašūs į skulptūras.
Įvairių dydžių komodos, konsolės, barai, stalai-paveikslai, veidrodžiai. Šie baldai neturi jokių rankenėlių. Baksteli pirštu į komodą – ir paslaptingieji stalčiai atsiveria. O kai jie atsiveria, viduje išvysti idealiai priderintą faneruotę.
Eglė mielai viską aprodo, papasakoja. Štai vyrams skirtas baras. „Su išraiškingu deivės Nikės sparnu“, – sakau. „Ne, tas sparnas – tai falo simbolis, – nusijuokia Eglė. – Tai – cigarų ir viskio baras. Atsipalaidavimo baras. Jis gali stovėti kavinėje, vyrų klube, kabinete. Jo spalvos, faktūra – sunkūs, vyriški.“
Konjako baras – „lengvesnis“. Ant jo durelių – išraiškinga raizgalynė, tarsi būtų kilmingos giminės herbas.
„Visa mano kūryba pilna simbolių, – neslepia Eglė. – Konjakas – karališkas, prabangus gėrimas. Todėl baro dureles ir puošia herbas – kaip karūna.“
Didžiulė komoda išpuošta augalų motyvais. Net ne išpuošta, o „apauginta“ augalais. Jie auga nuo žemės (nuo komodos kojų su ryto rasa) ir kiaurai išlenda ant jos stalviršio.
„Šitie daiktai labiau yra mano, kaip menininkės, išraiška“, – sako Eglė.
Bet net ir menininkui sudėtinga taip sugalvoti – juk čia baldas, o ne paveikslas! Ko gero, jai padeda dievai.
O štai ir nedidelė komoda „Medūza“ su moters veidu. Medūza – tai E.Mieliauskienės įkurtos bendrovės „Eglidesign“ veidas. Nelygu, koks žiūrovas, ji gali priminti ir Venecijos karnavalo kaukę.
Eglė nepastebimai baksteli į ją pirštu – ir atsidaro visi trys stalčiai. Su šituo kūriniu bendrovė „Eglidesign“ prisistatė baldų parodose užsienyje. Kad ir kaip pasisuktum, medūza į tave įsmeigia akis, tarsi hipnotizuoja ir sulaiko – neleidžia nueiti. Ir palydi keistu žvilgsniu, kai nuo jos tolsti.
„Taip, medūzos akys paskui vaikšto. Ji tiesiog kaip magnetas traukia prie savęs ir greitai nuo jos nusisukti negali. O jeigu ir nusigręži, ji taip traukia, kad vėl atsisuki. Daug žmonių tai sakė. Nežinau, kodėl taip išėjo.
Visų tų daiktų tikslas – sulaikyti žmogų, priversti jį fantazuoti. Aš pati, kai kuriu, gyvenu kokioje nors fantazijoje. Noriu tą parodyti, paskui – aną. Aš pasakoju istoriją ir joje gyvenu. Paskui, kai tie kūriniai nukeliauja pas žmones, jiems sukelia visai kitokių asociacijų, galbūt ne tokių, kokias aš įsivaizdavau“, – sako Eglė.
Menininkės klientai brangų vyną gali laikyti ne rūsyje, o vyninėje, kuri – vėduoklės formos. Ne tradicinės, o dviejų dalių. Reikia tik spustelėti medį – ir vėduoklė atskleidžia savo paskirtį. „Man vėduoklė išėjo su gyvatėmis, bet kiti jų nemato. O vienas architektas pasakė, kad ji – kaip tekanti saulė“, – komentuoja darbo autorė.
Ne tik prie baldų vizualiosios, estetinės pusės daug dirbama, bet ir prie inžinerinės. Visuose įtaisyti mechanizmai, bet žmogui jie nematomi. Sugalvoti, kad jie veiktų, – inžinierių darbas. Eglė nemoka nusileisti – turi likti jos sukurta forma, nesimatyti jokių konstrukcijų.
Dėl to ji ir konstruktoriai stipriai kovoja, bet sprendimą randa. Pavyzdžiui, vyninei-vėduoklei buvo pritaikytas mechanizmas, kuris net nėra skirtas baldams, bet, paspaudus vienu pirštu, puikiai veikia.
Iš kitos komodos dygsta rankos ir kojos. Labai netikėta, net keista.
„Ši komoda vadinasi „Trys karaliai“. Matome tris galvas, viena jų – su karūna. Vyksta kažkoks vyksmas. Neaišku, kur kieno galva kris, kur iškils nauja, – savo mintį atskleidžia Eglė. – Nuo veidų, rankų, kojų aš nepabėgu. Komoda nulakuota, kad būtų matyti medis. Ji pagaminta iš paprasto juodalksnio, pirkto Austrijoje. Ten klimatas truputį kitoks ir mediena tvirtesnė.“
Kai žvelgiame į ją iš toliau, atsiskleidžia visas baldo neįprastumas ir grožis. Ši komoda – prašmatniai damai, kuri joje galėtų laikyti savo papuošalus ar siuvinėjimo reikmenis, jei toks jos pomėgis.
Ir vėl moters pasaulis – nedidelį barą primenantis kosmetikos stalelis „Mimoza“, kuris galėtų būti miegamajame ar moters buduare. Jo stalviršis – iš mėlynojo marmuro, kojos – iš metalo su žalvario burbulais.
Spusteli – stalelis atsidaro, ir į tave tarsi pro plyšį žvelgia moters veidas. Atsiveria daugybė įvairių stalčių. Juose galima laikyti kvepalus, kosmetiką, papuošalus.
Tokio stalelio savininkei nereikia net papuošalų dėžutės – jame viskas įrengta. Apačioje galima įmontuoti papuošalų seifą – tam yra pritaikyta erdvė.
Bet jeigu į namus įsiverš vagis, išneš seifą su visu staleliu.
„Kad jis labai sunkus, – nusijuokia Eglė. – Sveria 200 kilogramų.“
Vienas tokio tipo stalelis išvažiavęs į Vokietiją, į kažkokį kaimą – jį nupirko vokiečių menininkė.
O štai ir venecijietiška komoda arba konsolė – E.Mieliauskienės kūrybos ir asmenybės vizitinė kortelė, ją pristačiusi užsienio baldų parodose. Ant jos pavaizduotos šokėjos dvynės. Jų veidai turi, kaip autorė sako, viduramžių veido išraišką.
„Ta komoda, kaip aš įsivaizduoju, gali būti prieškambaryje, hole, prie laiptų. Grįžti namo ir tave pasitinka, nuramina tos svajoklės. Jos – panašios, jų poza vienoda, jos supasi kaip švytuoklė“, – dėsto Eglė.
Po šios ekskursijos ji savo kūrybą apibendrina: „Tie daiktai sukurti taip, kaip aš matau pasaulį. Kiekvienas daiktas – mano istorija tuo gyvenimo momentu.“
Eglė su šia menine kolekcija pasirodo kaip kūrėja, prisistato užsienio parodose. Baldų-meno kūrinių kaina – nuo 10 iki 30 tūkstančių eurų. Taip, jie skirti tik turtingiems, tačiau didelė ir jų savikaina.
Bet svarbiausia – pritrenkianti idėja. Tokių gaminių jokiuose plačiojo pasaulio baldų salonuose nėra. Jie kitokie. Ir juos kurianti moteris – kitokia.
Galerijoje esantį Eglės kabinetą puošia įrėminti jos grafikos darbai. Dailės akademijoje ji baigė grafiką, tačiau visada svajojo tapti skulptore. Bet merginai įstoti į skulptūrą, kaip prisimena, anais laikais buvo sudėtinga. Tada į kursą priimdavo tik šešis žmones.
Kabinete tarp paveikslų bei gražių daiktų – ir šluota ilgu mediniu kotu. Tikra raganos šluota! Ją Eglei gimimo dienos proga padovanojo draugas ir buvęs kolega. Ir pasakė: „Tu ateini kaip ragana ir viską nušluoji – gauni visus užsakymus, objektus. Kaip ra-gana savo burtus skleidi.“
Gražiuosius baldus E.Mieliauskienė kuria apie 12 metų. Ji dirba ne viena, o su komanda. „Eglidesign“ kūrybinės dirbtuvės įsikūrusios Širvintose, jose dirba 12 žmonių.
Bet gali nutikti, kad tokio kūrinio neparduosi nei per metus, nei per trejus – kol atsiras pirkėjas. O pragyventi iš ko nors reikia. Dėl to E.Mieliauskienė dirba pagal užsakymus ir kaip interjero dizainerė.
„Aš įrengiu būstą nuo sienų apdailos iki patalynės. Tai ir mano, ir visos bendrovės pagrindinė duona. Įrengiame nuosavus namus, butus. Taip pat gaminame tam būstui baldus. Minkštuosius baldus, šviestuvus užsakome Italijoje. Šviestuvus viena italų bendrovė netgi gamina pagal mano projektą. Šiuo metu dirbu tiktai su privačiais klientais. Tikrai turiu užsakymų. Bet pastaruosius penkerius metus Lietuvoje jų neturiu, dėl to labai gaila“, – pasakoja Eglė.
Pastaruoju metu ji turi individualių interjero užsakymų Šveicarijoje, Singapūre, Londone, dažnai ten skrenda – kaip sako, apsižiūrėti. Darbai – didžiulės apimties, todėl per metus Eglės įmonė atlieka tik du užsakymus.
E.Mieliauskienė renkasi užsakovus, su kuriais norėtų dirbti. Jie – stiprios asmenybės, turi ne tik lėšų išskirtiniam dizainui bei baldams, bet ir gerą skonį. „Aš su jais augu ir tobulėju.
Jų požiūris į gyvenimą, tvarkymasis, disciplina kartais man padaro įtaką. Manau, kad gyvenimas – bumerangas. Žmonės, kurie ko nors pasiekė ir daug turi, ne be reikalo tai turi“, – savo filosofiją dėsto kūrėja.
Kalėdoms ji baigs užsakymą Šveicarijoje. Šis užsakovas – verslininkas, meno kolekcininkas. Jis buvo atvykęs į Vilnių, jam patiko Eglės kūryba ir jis labai aiškiai išdėstė, kokių baldų norėtų.
„Mano pareiga – įsiklausyti, ko nori klientas. Ne aš ten gyvensiu, o jis, jo šeima. Jie turi tam tikrą skonį, poreikius, norus. Mano darbas – padaryti taip, kad jam būtų gerai ir patogu.
O čia – jau tai, kaip aš matau pasaulį, mano vizija. Kadangi save laikau profesionale, tikrai galiu padaryti skoningai ir labai gerai pagal bet kokį stilių, kurį žmogus pasirinktų“, – dėsto Eglė.
Tačiau viskas atėjo ne iš karto. Savo karjerą E.Mieliauskienė pradėjo tik kaip interjero dizainerė, apie baldus ir individualią kūrybą negalvojo. Viename Vilniaus senamiesčio name yra net trys jos sukurti interjerai.
Moteris pripažįsta, kad tie darbai ją stipriai pakeitė, suteikė pasitikėjimo savimi: „Gavau butus plikomis sienomis, o jų savininkai atvažiavo, kai jau buvo paklota patalynė.
Nuo šitų darbų mano pasaulis stipriai pasikeitė, nes atsirado žmonių, kurie man davė visišką laisvę. Įrengusi tuos butus Vilniuje, daugiau kaip trejus metus dirbau Maskvoje – įrengiau kelis namus. Kurdavau, projektuodavau Vilniuje ir ištisai skraidydavau į Maskvą visko derinti su užsakovais.“
Karjera Maskvoje baigėsi tuo, kad ji pervargo ir sau pasakė: „Stop!“
„Buvau išsekusi, nes tų darbų apimtis buvo didelė, atsakomybė – dar didesnė. Beprotiškai didelė. Nusprendžiau, kad darysiu ką nors savo.
Išleisiu pinigus, kuriuos uždirbau, kad sukurčiau savo kolekciją ir pasireikščiau kaip menininkė. Man galbūt reikėjo suprasti, kas aš esu. Dirbdama kasdien po 12 valandų ir jausdama didžiulį stresą nebūčiau sukūrusi to, ką čia matote“, – ji mosteli ranka į išraiškingus savo baldus.
2016 metais buvo sukurtas „Eglidesing“ prekės ženklas, kuris E.Mieliauskienę pristatė jau kaip menininkę. Tada ji įkėlė koją į tarptautines baldų parodas Milane, Paryžiuje, Londone, Niujorke, Šanchajuje, Singapūre. Dalis šių parodų – meno parodos, dalis – komercinės.
Milane rengiama „Salone del Mobile“ – didžiausia pasaulyje baldų paroda. Joje „Eglidesign“ kolektyvas dalyvavo 2017 metais, dalyvaus ir 2019-ųjų balandį. Parodoje Londone „Eglidesign“ baldai buvo pripažinti kaip viena įdomiausių 2017 metų dizaino naujienų.
„Dabar aš reiškiuosi kaip kūrėja, kaip menininkė. Tai tapo labai populiaru dizaino pasaulyje, net fabrikai pradėjo ieškoti individualybių ir samdo dailininkus, netgi ne dizainerius, kurie jiems sukurtų kokių nors išskirtinių, mažai tiražuojamų daiktų. Sakyčiau, mes truputėlį aplenkėme laiką“, – džiaugiasi moteris.
Kūrybinės idėjos Eglę aplanko namuose, darbo kabinete, netgi gamybos ceche Širvintose, kur ji praleidžia daug laiko.
Iš kur tos idėjos ateina – iš sapnų, meno istorijos albumų, prisiminimų?
Eglė atskleidžia – jos ateina iš gyvenimo. Iš pojūčių, kelionių. Parodos ją verčia dažnai keliauti. Ji daug mato, daug kuo domisi. Ją gali įkvėpti Bazelio, Londono dizaino savaitės. Taip akiratis plečiasi, žmogus tobulėja ir auga. Ją įkvepia asmenybės, su kuriomis susipažįsta. Tada, būna, pagalvoja – aha, gal taip, gal aš neteisi. „Vyksta nuolatinė diskusija su savimi, su savo kūriniu, savo aplinka“, – neslepia Eglė.
E.Mieliauskienės šeimoje, kaip ji sako, visi ne „prie meno“.
Išskirtinių baldų kūrėja yra trijų sūnų – Manto (23 m.), Majaus (12 m.) ir Rojaus (11 m.) – motina. Anot jos, vyriausiasis sūnus Mantas – taip pat kitoks žmogus. Vos tik baigęs mokyklą jis pradėjo gyventi atskirai ir siekia savo tikslų. Roterdame – ten, kur norėjo, – jis jau baigė finansų ir ekonomikos studijas. Gavo darbą taip pat ten, kur norėjo, – Ciuriche, Šveicarijoje.
„Majus ir Rojus – jau dideli, savarankiški berniukai. Kai buvo maži, aišku, kad buvo sunku. Galbūt tą pauzę ir padariau. Juk dirbti Maskvoje su tokiais stambiais objektais, kai namuose maži vaikai, buvo gana sunku. Vaikams reikėjo suprasti, kad kartais mamos nėra namie, o mane turėjo suprasti darbe.
Ir išlaikyti šeimą, ir dar turėti vyrą – tai didelis darbas. Tu vaikštai ant lyno – tai didžiulė įtampa. Tas posakis, kad karjerą ir šeimą įmanoma suderinti, neteisingas, aš galiu pasakyti, kad tai neįmanoma“, – griežtai sako E.Mieliauskienė.
Moters vyras Nerijus Mieliauskas – ekonomistas ir dirba visai kitokį darbą nei jo žmona. „Aš jiems atrodau labai keista. Bet jiems labai įdomūs mano darbai. Jie nesu-pranta, ką kuriu, bet mane palaiko.
Jiems įdomu, jiems atrodo nesuvokiama, kaip tai įmanoma sugalvoti, sukurti. Kita vertus, sūnūs tai matė nuo vaikystės – ir Mantas augo, ir jaunesnieji berniukai auga mano stiliumi įrengtame bute“, – pasakoja moteris.
Jos vyras į galeriją kartais užsuka. „Manau, jam labai įdomu turėti žmoną, kuri visą laiką ką nors kuria“, – šypsosi moteris.
Mieliauskų namuose – tik vienas Eglės sukurtas baldas, tačiau tas, kuris jos vyrui patiko labiausiai, – komoda „Trys karaliai“. Jis atėjo, išsirinko ir parsivežė ją namo.
Čia moteris patikina, kad jų namai – ne tokie, kuriuose labai daug daiktų sutilptų.
Kaip tai? Juk išskirtinių baldų kūrėja turėtų gyventi jei ne pilaitėje už miesto, tai ypatingame name.
„Aš – asfalto vaikas, miesto žmogus, todėl noriu gyventi tikrai ne už miesto. Man patinka, kai aplinkui daug žmonių, vieni kitų nepažįsta ir nereikia sveikintis ant kiekvieno kampo. Aš esu visai kitokia nei daugelis lietuvių, kurie trokšta gyventi nuosavame name. Man patinka būti mieste, man patinka trenkti durimis, jeigu kas nors sunervino, ir nueiti į kavinę, o ši – už penkių metrų“, – liejasi temperamentingoji menininkė.
Mieliauskai gyvena sename plytiniame name netoli Vingio parko. Jų butas – erdvus, su aukštomis lubomis. Eglei patinka senų namų aura. Tame rajone gyveno jos močiutė, ten praėjo jos vaikystė.
„Aš visada žinojau, kad ten gyvensiu. Todėl pasiėmiau paskolą ir ten nusipirkau butą. Grįžau į tą pačią vietą, kur laksčiau maža. Į savo galeriją ateinu pėsčiomis. Į gamybos cechą Širvintose važiuoju automobiliu. Bet man nepatinka vairuoti, – pasakoja Eglė. – Taip, man nepatinka vairuoti, nepatinka parduotuvės.
Bet man patinka vaikščioti po parodas, labai patinka kinas. Pastaruosius dvejus metus sergu kinu. Patinka knygos, atostogos, kelionės. Patinka šniokščiant jūrai panirti į kokią nors knygą ir joje gyventi. Bet man nepatinka protingos knygos – tai praėjęs gyvenimo etapas, o kitam etapui dar nepriaugau. Man patinka elementarios romantiškos knygos – apie meilę, gyvenimą, kūrybą.“
