MO muziejaus sodas savo istoriją pradeda dabar – tai šiuolaikiškas kūrinys, kuriame dera akį traukiančios lietuvių menininkų skulptūros ir įspūdinga daugiamečių augalų žaluma.
– Kaip gimė MO sodo idėja?, – pasiteiravau D.Butkeinės.
– Keliaujant po muziejus teko pastebėti, kad dauguma jų kruopščiai rūpinasi ir savo aplinka – ne tik gražiu vaizdu, bet galvoja ir apie žmonėms patogias lauko erdves. Vienas toks mane labai sužavėjęs muziejaus sodo pavyzdys yra Paryžiuje – prie Afrikos, Azijos ir Okeanijos meno muziejaus Du quai Branly – Jacques Chirac (beje, Prancūzijoje prezidentai stengiasi po savęs palikti kažką kultūrai vertingo – Žakas Širakas šį muziejų, o prieš tai buvęs prezidentas – Georges Pompidou centrą, modernaus ir šiuolaikinio meno muziejų).
Šis didžiulis sodas (apie 18 000 kv. m) sukurtas vieno garsiausių prancūzų sodo menininkų Gilleso Clémento. Iš pirmo žvilgsnio nesudėtingas, bet kartu labai harmoningas, sukuriantis natūralios gamtos pojūtį: medžiai, krūmai, tarpuose – papartynai, varpinių ir viksvinių sąžalynai, tarp kurių kartkartėmis suboluoja astrancijų, laukinių erškėtrožių smulkūs žiedeliai. Dominuojanti žalia spalva, matyt, yra nulemta gana didelio muziejaus metamo šešėlio. Kartu žalias sodas, kontrastuojantis su raudonais pastato paviršiais, yra puikus fonas išraiškingai Jeano Nouvelio architektūrai.
Minėtas sodas kuria vaizdą, artimą natūraliam, gamtiniam landšaftui. Panašų vaizdą sodų menininkė Rasa Laurinavičienė siekia sukurti ir prie MO muziejaus. Turimas žemės plotas labai nedidelis, pastatas meta šešėlį, tad logiška, kad sode taip pat dominuoja žalia spalva, būdinga tamsiam, šešėliuotam miško biotopui. Tiesa, plotas žymiai mažesnis, tad, deja, labai neišbujosi.
– Kodėl sode atsirado skulptūros?
Neturėjome didelių saugyklų, todėl visada susilaikydavome nuo didesnių skulptūrų įsigijimo. Kad skulptoriai nebūtų visiškai nuskriausti, sugalvojau išleisti knygą „Vilniaus skulptūrų kelias“ (autorė Jolanta Marcišauskytė – Jurašienė). Be to, šaunus mūsų kolektyvas pasiūlė tiesiogiai prakalbinti dalį Vilniaus skulptūrų (žr. Vilniaus kalbančios skulptūros https://www.mmcentras.lt/projektai/9#vilniaus-kalbancios-skulpturos-7706 ).
O dabar bent dalį Lietuvos moderniosios skulptūros klasikų norime parodyti ir gyvai lauke šalia muziejaus. MO muziejaus atidarymui žiūrovai išvys Mindaugo Navako, Vlado Urbanavičiaus, Ksenijos Jaroševaitės ir Petro Mazūro darbus. Vėliau norėtume sulaukti pasiūlymų ir iš jaunųjų menininkų. Ypač geidžiami būtų darbai, kurie kūrybiškai panaudotų saulės atspindžių, vėjo, lietaus ir kitų gamtos stichijų žaismą meno kūriniuose.
– Į MO sodo kūrimą įtraukta ir nemažai savanorių. Kodėl tai svarbu? Koks jų vaidmuo?
– Muziejaus kūrimas nesibaigia su pastato atidarymu. Muziejus – tai nuolatinis kūrybinis procesas. Norėtume, kad kuo daugiau žmonių turėtų galimybę įsitraukti į šią kūrybą, tapatintųsi su muziejumi. Sieksime, kad žmonės būtų ne pasyvūs stebėtojai, o aktyvūs dalyviai. Yra toks angliškas apibūdinimas – „participating museum“ – dalyvaujantis muziejus. Labai norėčiau, kad ir MO pavyktų tapti tokiu.
– Atrodo, kad jums MO sodas labai svarbus. Ar turite savo kampelį, kur pati auginate?
– Gyvename Vilniaus priemiestyje, tad prie namų turiu nemažą gėlyną, taip pat ir sodyboje Švenčionių rajone. Tad tikrai turiu „kur sukišt rankas į žemę“. Nors Vilnius gana žalias miestas, norisi, kad jo skverai ir sodai būtų įvairūs, originalūs, gražiai išpuoselėti – mes visi galime prie to prisidėti, kas savo žiniomis, fantazija, kas rankomis, sėklomis, augalais, o kas gali – ir papildomomis lėšomis.
– Kaip gimė jūsų meilė augalams?
– Vilniaus universiteto Gamtos fakultete esu baigusi biologijos studijas. Turėjome nuostabias nepamirštamas vasaros praktikas gamtoje – gal ten ir gimė meilė gamtai. Be to, mano tėvai ir seneliai visada kažką augino savo soduose ir mus su broliu lenkė prie žemės.
– Kokie augalai jums labiausiai patinka?
Jaučiu aistrą gamtinei įvairovei, todėl išskirti vieną ar kelis augalus neįmanoma. Nors lankiau „Geltono karučio“ apželdinimo kursus, bet nelabai laikausi komponavimo taisyklių. Mano sodas labai eklektiškas: be įvairių krūmų ir medžių, auginu dar daugybę žolinių augalų rūšių – visa tai vadinu džiunglėmis. Pavasaris prasideda nuo krokų, narcizų, tulpių, česnakų, vyšnių ir slyvų žydėjimo. Vėliau – rododendrai, azalijos, alyvos, paprasti ir sumedėję bijūnai, vilkdalgiai.
Prieš porą metų pradėjau domėtis rožėmis, prisivežiau nemažai jų iš „Sibirkos rožyno“ – šiais metais jau džiugina žiedais. Tarpuose – šalavijai, katžolės, veronikos, ežiuolės, vingiriai, japoninės plukės, rodžersijos, astilbės, snapučiai, flioksai, pentiniai, dekoratyvinės žolės, melsvės, rasakilos, hortenzijos. O sodyboje, kur žemė prastesnė, priesmėlis, dabar bandau sukurti tokį tarsi pajūrio vaizdą – zundos, gubojos, bandreniai, šilokai, kraujažolės, kiečiai, rykštenės, barškės, įvairios smilgos.
–MO muziejaus sodas jau atviras lankytojams. Kuri jo vieta jus labiausiai intriguoja ir labiausiai , kol ji pilnai sužaliuos?
– Labiausiai laukiu to, ko dar nėra – pavasarinio vaizdo, kai pražys neseniai pasodinti svogūniniai augalai. O šiaip tai laukiu to meto, kai suaugs ir išbujos japoninės žolės hakonės – hakonechloa macra – ir siūruos vėjyje, o tarp jų gulės Ksenijos Jaroševaitės „balvonėlis“. Teko būti pačioje Hakonėje, Japonijoje – ten yra didžiulis skulptūrų sodas, o jame tokios mažiukės Juozo Mikėno „Pirmosios kregždės“.
Pietinėje muziejaus pusėje laukiu užaugančių didžiųjų akantų – tai klasikinės Graikijos augalas, kurio lapais buvo puošiamos antikinės kolonos ir daugelis meno kūrinių. Nuostabu, kaip susipina skirtingi laikmečiai ir teritorijos. O paskutinė žinia – skulptorius Mindaugas Navakas pasiūlė prie jo kūrinio „Keturios didžiosios nesavarankiškos“, kuris stovės pietinėje pastato pusėje, užauginti moliūgus, o jis vėliau iš jų išpjaustys įspūdingas Helovino kaukes – tad kitais metais i lauksime MO sodo savanorių su moliūgų sėklomis.
Straipsnio autorė yra modernių apželdinimo kursų „Geltonas karutis“ vadovė.
