Dirvožemio rūgštumą rodo jame augantys dirviniai bobramuniai, dirvinės mėtos, dirviniai dobilai, siauralapiai gauromečiai.
Jei jūsų dirvoje auga dilgėlės, balandos, žliūgės, paprastosios garšvos, kibieji lipikai, daržinės pienės, daržinės karpažolės, trikertės žvaginės arba persinės veronikos, akivaizdu, kad dirvoje daug azoto. Mažai azoto turinčioje dirvoje auga aitrieji šilokai, raudonosios aklės, gauruotieji vikiai, peliniai pašiaušėliai, paprastosios morkos.
Mulčiuokime žemuoges ir braškes
Piktžolės neaugs, jei žemę mulčiuosite. Mulčias atlieka daugybę naudingų funkcijų: ne tik neleidžia augti piktžolėms, bet ir sulaiko drėgmę dirvožemyje, po mulčiu gerai veisiasi sliekai, kurie purena dirvožemį, jį vėdina ir tręšia organinėmis trąšomis, pūdama žolė tampa humusu, uogos išlieka švarios.
Galimi įvairūs mulčiavimo variantai, bet geriausiai pasiteisina šiaudai. Tinka ir nupjauta žolė. Tačiau jos negalima kloti storai, kad nepradėtų pūti, bet kad ir neišdžiūtų akimirksniu. Jei labai sausa – paliejame, kad sukristų. Po kiek laiko tą procedūrą vėl pakartojame. Ir taip iki rudens.
Ravėti nebereikia! Tik ankstyvą pavasarį ją nugrėbiame, papurename žemę ir laukiame pirmosios žolės.
Tokiu pat būdu galime mulčiuoti vaismedžius ir vaiskrūmius. Į mulčią galime įterpti medžių lapų, kartono, pjuvenų, medžių žievės ar smulkintų šakelių pamaišydami su azotinėmis trąšomis. Taip pat galime naudoti su šiaudais maišytą perpuvusį mėšlą.
Mulčiuoti reikia paliekant tuščią maždaug 20 cm spindulio žiedą aplink kamieną. Pamulčiavus palieti. Procedūrą po kiek laiko pakartoti. Augalų šaknys neperdžius, visuomet bus humusingas ir derlingas dirvožemis.
Iš Rūtos Janutienės, Palmiros Kelertienės, Aurelijos Aleškevičienės, Janinos Grigutienės ir Ievos Grinevičiūtės sodo darbų kalendoriaus „Keturios vasaros ir ruduo“.
