Savo tinklapyje N.Bentelis rašo, kad panašią kėdę perkant parduotuvėje ji būna įveikusi kelią per tris šalis, du žemynus, prie jos būna dirbę šimtai skirtingų mašinų, baldui sukurti panaudojama daugybė įrankių.
Pirmas darbas, kurį vaikinui reikėjo padaryti – susirasti ir parsigabenti baldui gaminti tinkančios medienos. Miške jis rado sausuolį, kurį, pasistengęs, išvertė pasinaudodamas vien savo rankomis ir kojomis.
Po to medį dantimis ir nagais nužievino ir galiausiai išgraužė kėdės dalis. Tam paprašė ir kitų medienos meistrų pagalbos, be to, savo patarimais padėjo dizainerio tėtis.
Reikia pripažinti – baldas tikrai mielas, kėdė tinkama sėdėti, nors konstrukcijai sutvirtinti nepanaudota nė viena vinis, nė lašas klijų.
Tiesa, procesas buvo skausmingas: vaikinas kelis kartus iki kraujo susižeidė dantenas, pažeidė nagus, užsidirbo kelias mėlynes, o pirštų galiukai įtrūko. Tačiau sumanymo autorius įsitikinęs – viso to buvo neabejotinai vertai.
Išgraužti kėdę – ne šiaip ambicingas sumanymas. Tai – pirmasis iš šešių etapų, kuriais N.Bentelis nori įsitikinti, ar mes pajėgūs išgyventi be įrenginių pagalbos.
Parengta pagal užsienio spaudą.
