Tačiau apie augalų, tinkamų formuoti gyvatvorėms, įvairovę pakalbėti būtina, nes be jau išpopuliarėjusių tujų gyvatvorių, atrodytų daugiau nei vienas augalas šiai funkcijai netinka. Laidoje “Skinsiu raudoną rožę” VU botanikos sodo dendrologas Darius Ryliškis sako, kad tai netiesa. Augalų, kurie tinkami formuoti gyvatvorėms, yra nemažai, tereikia pasidomėti kaip juos formuoti ir prižiūrėti.
Gyvatvorę, žinoma, galima pasodinti ir pamiršti. Tai būtų laisvai augančios gyvatvorės, sako D. Ryliškis, kurių nereikia formuoti, karpyti, svarbu tik, kad laja būtų daugmaž vienoda. O štai su formuojamom gyvatvorėm darbo daugiau. Čia svarbiausia, kad pasodintas augalas toleruotų karpymą.
Priklausomai nuo norimo gyvatvorės aukščio, jos gali būti žemos, vidutinės arba labai aukštos, yra taikomi tam tikri atstumai sodinant augalus. Pavyzdžiui, sodinant žemą gyvatvorę arba kitaip vadinamą bordiūrą, augalus vieną nuo kito reikia sodinti 25-30 cm atstumu, sodinant vidutinio aukščio kas 40-50 cm, o aukštas – 80 cm – 1 metro atstumu.
Sodinti gyvatvorei skirtus augalus reikia ne į duobes, o į tranšėją, kurioje būtinai žemę pagerinkite kompostu, kad augalai iškart geriau prigytų.
Gyvatvorėms galima rinktis lapuočius, kurie kiekvienu metų laiku atrodys vis kitaip, ir visžalius augalus, kurie saugos jūsų privatumą ir žiemą. Darius sako, kad ką tik pasodintą lapuočių gyvatvorę dera negailestingai patrumpinti, nes žemas kirpimas pažadina miegančius pumpurus ir augalas sutankėja pačioje apačioje.
VU botanikos sodo dendrologas sako, kad formuojamoms gyvatvorėms galima rinktis šiuos augalus:
Paprastasis ligustras – tokia gyvatvorė formuojama nuo maždaug 1 metro iki 2 metrų aukščio. Auganti pavėsyje ši gyvatvorė nebus tokia tanki, kokia galėtų būti augdama saulėtoj vietoj. Gyvatvorės iš paprastojo ligustro beveik nepuola ligos ir kenkėjai, taip pat ji ilgą laiką išlieka žalia. D. Ryliškis sako, kad kartais paprastojo ligustro gyvatvorė žaliuoja nekeisdama spalvos net iki gruodžio mėnesio. Didžiausias šios gyvatvorės trūkumas yra plačios augalų šaknys, kurios negavusios joms reikalingos drėgmės atims ją iš šalia augančių augalų. Tokią gyvatvorę kirpti reikėtų, kai šiek tiek paauga ūgliai maždaug 2-3 kartus per metus.
Europinis kukmedis – ganėtinai lėtai augantis augalas. Darius sako, kad europinio kukmedžio gyvatvorė nelabai tiktų žmonės gyvenantiems Pietryčių Lietuvoje, nes ją gali pažeisti tiek žiemos šalčiai, tiek žiemos saulė. Gyvatvorę iš europinio kukmedžio galima kirpti 2 kartus per metus ir geriausia kirpti taip, kad nukirptumėte kuo daugiau viršūnėlių, tuomet augalas ims žemiau šakotis ir užpildys gyvatvorės tarpus.
Paprastasis ir uolinis kadagys – tai naujas apželdintojų siūlomas augalas, kurio yra išveistos kelios veislės specialiai gyvatvorėms. Pavyzdžiui, uolinio kadagio gyvatvorės būtų plačių kolonų formos, tvarkingai augančios ir nereiklios karpymui. O paprastojo kadagio sunkiau pasiduodančios formavimui, tačiau puikiai augančios lengvame dirvožemyje ir natūraliai atrodančios sodybose netoli pušynų.
Kalninis serbentas – puikiai prisitaikęs prie Lietuvos klimato sąlygų augalas, kuris pavasarį labai anksti išsprogsta. D. Ryliškis sako, kad tai puikus augalas žmonėms, kurie nenori įdėti daug darbo. Kai kurioms kalninio serbento veislėms užtenka vos vieno kirpimo per metus, kad būtų palaikoma tvarkinga gyvatvorės forma. Taip pat didelis šio augalo rūšies privalumas yra aukštis. Galima pasirinkti ir auginti skirtingo aukščio kalninio serbento veisles, kurios užaugti gali nuo pusės metro iki 2 metrų aukščio. Didžiausias tokios gyvatvorės minusas yra tai, kad ji numeta lapus. VU botanikos sodo dendrologas sako, kad jau rugsėjo pabaigoje tokia gyvatvorė lieka be lapų.
Tunbergo raugerškis – augalas, iš kurio galima formuoti spalvotas gyvatvores. Pavyzdžiui, geltonas tunbergo raugerškis labiau tinkamas žemoms gyvatvorėms formuoti, raudonas, pasirinkus tinkamą veislę, užaugti gali nuo 30-40 cm iki 1 metro aukščio arba 1,5 metro aukščio. Gyvatvorę iš tunbergo raugerškio priklausomai nuo veislės formuoti reikėtų bent 2-3 kartus per metus.
Japoninė lanksva – augalas puikiai tinkantis paįvairinti gyvą tvorą žiedų gausa. Japoninė lanksva žydi du kartus per metus ir labai ilgai. Tokią gyvatvorę, tiesa nelabai formuojamą, VU botanikos sodo dendrologas rekomenduoja, apkirpti po gausaus nužydėjimo, t.y. 2 kartus per metus, tam, kad pasiektume idealų gyvatvorės vaizdą. Nukirpti reikėtų kuo daugiau nužydėjusių žiedynų, pašalinti sausus lapavaisius.
Sedula – visus metus dekoratyvus lapuotis. Tokia gyvatvorė nebus labai tanki, tačiau labai gražiai atrodys žiemą numetus lapus. D. Ryliškis sako, kad veislės skiriasi: gali būti raudonomis šakomis, gali būti labai intensyvios raudonos spalvos, o gali būti ir juodos spalvos šakos. Vasarą tokia gyvatvorė turės žalius arba gelsvus lapus.
Buksmedis – augalas, kuris šimtmečius pildė ir tebepildo visas sodininkų, kuriančių ne tik gyvatvores, bet ir gyvasias žalias skulptūras, norus, tačiau pietryčių Lietuvoje labai dažnai nukenčia tiek nuo saulės, tiek nuo šalčio žiemos metu. Tad, buksmedžių gyvatvorė geriausiai augs tose sodybose, kurios nepatenka į pietryčių Lietuvos zoną.
Laidą „Skinsiu raudoną rožę“ žiūrėkite šeštadieniais 8.45 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją.
