Ar pavyks vienai gyvenančiai 84 metų vilnietei įveikti 1,7 kilogramo mėsos už 5,12 euro? Supjausčiusi kumpį nedideliais gabalėliais, moteris ketino juos apibarsčiusi druska ir pipirais kelias dienas palaikyti stiklainiuose. O paskui jau valgyti žalią. Na, gal vieną kitą gabalėlį apvirs ar apkeps.
Tokie pasakojimai kaimynus varo iš proto.
Karštą dieną dėl smarvės neįmanoma nei lango praverti, nei skalbinių balkone padžiauti, nes jie iš karto prasmirsta. Dvėselienos tvaiku skundžiasi net gretimo namo gyventojai.
Daugiabučio laiptinės durys atlapotos – žmonės jau nė vagių nesibaimina, nors viduje paliktas dviratis ir vaikiškas vežimėlis. Tai – vis dėl tos smarvės.
Rodė į ketvirtąjį aukštą
„Smarvė iš lauko užplūsta bangomis. Ji tokia baisi, kad esame priversti uždaryti visus langus. Kartais ima smirdėti iš vėdinimo angų vonioje, tualete.
Smirdi net sandėliukas, sieninė spinta. Jau nekalbu apie laiptinę, kuri visa dvokia“, – skundėsi trečiajame aukšte gyvenanti Karolina.
Kita kaimynė Jekaterina ne kartą senjorei A.V. priekaištavo, kad iš balkono smirdi. Tada smarvė dingdavo ir atkeliaudavo per vėdinimo angas.
„Ai, nesąmonės. Čia ketvirtajame aukšte gyvenantys kaimynai mane skundžia.
Gal kartais koks kvapas ir būna, bet nieko ypatingo“, – paklausus apie smarvę mostelėjo maišeliu mėsos A.V. ir tuoj pat pridūrė, kad skundikai patys apsileidę.
Balkone – pilna atliekų
Tvarkingai apsirengusi A.V. žurnalistų nepakvietė į svečius, esą prastą kvapą skleidžiančios mėsos namuose neturi, tik dabar kumpio parsinešė iš parduotuvės.
Moteris prisipažino, kad anksčiau kaimynams dėl netvarkos jos balkone gal ir buvo ko pykti. Bet dabar moteris esą apsitvarkė ir ten jokios pūvančios mėsos nebėra.
Vis dėlto šalia gyvenanti kaimynė tvirtino ką kita: ne tiktai balkonas, bet ir kambarys prigrūstas šiukšlių, ko yra tarp jų – turbūt ir pati šeimininkė nežino.
Kad įstiklintas balkonas vis dar prigrūstas atliekų, matyti ir iš gatvės.
Karolina su kaimynais prieš kelias savaites kuopė žemės lopinėlį po A.V. langais, kuris buvo nusėtas maisto atliekomis. Gerai bent jau tiek, kad moteris jo nebelaisto visokia bjaurastimi.
Pokalbiai nedavė naudos
Karolina prisipažino, kad po pokalbių su A.V. jai rankos nusvirdavo. Kaimynė tik geranoriškai nusišypsodavo, palinksėdavo galva ir nieko nedarydavo. Todėl Karolina susirado moters dukters telefoną.
Skambino ne tik ji, bet dar trys kaimynai, tačiau sulaukdavo to paties atsakymo – jeigu jiems trukdo smarvė, tegu kalba su pačia A.V.
„Kur mums kreiptis, ką daryti? Niekas mums neskuba padėti, o per karščius dėl smarvės tenka bėgti iš namų“, – skundėsi kita Muitinės gatvės namo gyventoja.
Jai pritarė Karolina: „Kvapas vimdantis, nepakeliamas. Stengiamės nebūti namuose.“ Jau kelias naktis du vaikai prastai miega, o ją pačią kamuoja galvos skausmas.
Nors Muitinės gatvės gyventojai kreipėsi į daugybę institucijų, atsakymai buvo vienodi – tai savivaldybės reikalas.
Tačiau jos valdininkai tik skėsčioja rankomis: privatus būstas neliečiamas.
Nuo laurų lapų pašvinksta
A.V. tikino su kaimynais nesipykstanti, o pomėgio valgyti mėsą dėl jų priekaištų atsisakyti nežada.
Ji dalijosi receptu, keliančiu siaubą kaimynams: iš parduotuvės atsineštą kumpį pasūdys, pabarstys pipirais ir tris ar keturias dienas palaikys stiklainiuose.
Anot A.V., tiktai laurų lapų reikia atsisakyti, nes jų įdėjus mėsa greičiau pašvinksta.
Senolė tikino, kad taip paruoštą mėsą laiko šaldytuve, ne ant palangės karštomis dienomis.
Ji nuo vaikystės labiau mėgo ne pieno produktus, o mėsą.
Dėl dvoko į butą nesilauš
Paklaustas apie kaimynų skundus dėl smarvės, savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojas Marius Urvikis pacitavo Konstituciją, kurios 24-ajame straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog žmogaus būstas neliečiamas.
„Ir nors ši nuostata nėra absoliuti, be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip nei teismo sprendimu arba įstatymų nustatyta tvarka.
Įstatymai iš esmės užtikrina teisę patekti į gyvenamąsias patalpas stichinių nelaimių, avarijų likvidavimo ir asmenų, įtariamų padarius nusikalstamą veiką, persekiojimo atvejais. Tad šiuo atveju patekti į būstą jo savininkui nesutinkant be teismo sprendimo nėra galimybių“, – nuliūdino Muitinės gatvės gyventojus M.Urvikis.
Tad supratę, kad savivaldybė bejėgė, Viešosios tvarkos skyriui dėl smarvės skundžiasi tik pavieniai vilniečiai.
M.Urvikis citavo Tvarkymo ir švaros taisykles, draudžiančias užsiimti bet kokia veikla (atliekų, maisto produktų kaupimą ir panašiai), kuri gali sukelti aplinkos užterštumą ar skatinti parazitų ar graužikų veisimąsi.
Savivaldybės taryba taip pat yra patvirtinusi Sanitarijos ir higienos taisykles, reglamentuojančias visuomenės sveikatos kontrolę.
Mėgina kalbinti gimines
Viešosios tvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojas tikino, kad visada siekia gyventojams padėti: „Stengiamės patekti į patalpas, kuriose kaupiamos atliekos, ir padėti besiskundžiantiems gyventojams. Jei pirmojo patikrinimo metu savininkas atsisako pareigūnus įsileisti į savo būstą, imamės kitų priemonių, pavyzdžiui, buto savininkui siunčiame procesinius dokumentus, pasitelkiame socialinius darbuotojus, susisiekiame su šių asmenų giminaičiais.“
Patekus į būstą ir nustačius atliekų kaupimo faktus, patalpų šeimininkai supažindinami su galiojančiomis taisyklėmis. Jeigu yra pagrindas, nevaloms taikomos administracinio poveikio priemonės.
Tik ką darys Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnai, kai A.V. jiems neatvers durų, pareiškusi, kad mėsą kaip valgė, taip ir valgys?
Muitinės gatvėje gyvenanti moteris turi vieną įprotį – mėgsta pasmaguriauti žalia mėsa. Viskas būtų gerai, tačiau nusipirkus didesnį kiekį mėsa per karščius ima ir sugenda, skleisdama nepakeliamą smarvę daugiabutyje.
Gelbėkitės patys
Kai Saltoniškių gatvės namo gyventojai prieš porą metų skundėsi dėl parazitų, keliaujančių iš Sergejaus Stepanovo buto, Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnai taip pat skėsčiojo rankomis.
Nors į savivaldybę plūdo skundai dėl daugiabutį apnikusių tarakonų, neradę S.Stepanovo namuose tikrintojai nieko negalėjo padaryti. Jie tik surašė duomenų tikrinimo aktą.
Kaimynams savivaldybės atstovai tik patarė: kai pasirodys S.Stepanovas, jie tegu skambina policijai, kuri reaguoja operatyviau.
Gindamiesi nuo tarakonų kaimynai buvo priversti ne kartą kviesti kenkėjų naikinimo tarnybą, bet tai mažai gelbėjo. Kad bent kiek išvėdintų smarvę, daugiabučio gyventojai nei dieną, nei naktį neužverdavo koridoriaus langų, lauko durų.
