Kokia liga augalas susirgo?
Augalų ligų yra labai daug. Kiekvienos rūšies augalai gali susirgti keliomis, keliolika ar net keliasdešimčia ligų. Vienas augalas tuo pačiu metu gali sirgti keliomis ligomis. Ligotas augalas nuo sveiko skiriasi ligos požymiais, kurie yra labai įvairūs: dėmėtumas, apnašos, puvimas, vytimas ir kt. Remiantis šiais požymiais, galima nustatyti ligų priežastis. Ligos būna fiziologinės ir infekcinės (bakterinės, virusinės ir grybinės).
Fiziologines ligas sukelia nepalankūs aplinkos veiksniai. Augalas serga, kai jam trūksta maisto medžiagų, drėgmės arba yra jų perteklius, kai dirvos reakcija per daug rūgšti ar per daug šarminė, kai per žema ar per aukšta temperatūra ir t. t. Augalus, sergančius fiziologinėmis ligomis, dažniau užpuola grybinės ir bakterinės ligos. Fiziologinės ligos yra neužkrečiamos, jomis sveiki augalai neužsikrečia nuo sergančiųjų ir taip plačiai neplinta, su jomis kovojama pašalinant jas sukeliančias priežastis. Dažniausiai pasitaikantys sodo augalų fiziologiniai negalavimai: lapų chlorozė (kai trūksta mikroelementų), boro arba kalcio stoka, kuri lemia mažesnį ir prastesnės kokybės derlių.
Infekcines (parazitines) ligas sukelia įvairūs parazitiniai organizmai (grybai, bakterijos). Jie neturi chlorofilo ir patys organinių medžiagų pasigaminti negali, todėl priversti maitintis žaliojo augalo pagamintomis maisto medžiagomis.
Grybai yra žemesnieji augaliniai organizmai. Pagamindami daug sporų jie labai greitai plinta. Vėjas, vabzdžiai ar vanduo jas nuneša ant augalų, ir, esant palankioms aplinkos sąlygoms, sporos sudygsta. Daigelis per žioteles ar žaizdeles prasiskverbia į augalo vidų, šakojasi ląstelėse arba tarpuląsčiuose ir traukia maisto medžiagas. Kiti grybai gyvena augalo paviršiuje ir hifais įsisavina maistą. Grybinėms ligoms plisti didžiausią reikšmę turi aplinkos veiksniai: temperatūra, drėgmė, šviesa ir kt. Žinant grybų reikalavimus aplinkos veiksniams, galima iš anksto numatyti, kokia liga gali plisti, ir imtis apsaugos priemonių.
Bakterijos – tai mikroskopiniai augaliniai organizmai. Augalų ligas sukeliančios bakterijos dažniausiai yra lazdelės formos, su vienu ar keliais žiuželiais, ir gali judėti. Dauginasi labai greitai, skildamos pusiau. Jos plinta per dirvą, sėklas, augalines liekanas, su vandens ir vabzdžių pagalba. Augalai užsikrečia per žioteles ir įvairius sužalojimus. Bakterijos sukelia šių formų ligas: puvimą, dėmėtumą, vytimą ir gumbų (išaugų) susidarymą.
Virusai – tai labai maži baltyminiai kūneliai, turintieji gyvų organizmų savybes. Jie išsifiltruoja pro bakteriologinius filtrus ir paprastais mikroskopais nematomi; sukelia užkrečiamąsias ligas, kurių pradai vystosi augalo ląstelių sultyse. Virusinės ligos labai greitai plinta; jas nuo sergančių augalų ant sveikųjų perneša vabzdžiai.
Iš sodo augalų ligų labiausiai paplitusios rauplės, rūdys, puviniai, miltligės ir vėžys.
Obelų ir kriaušių rauples sukelia rauplėgrybis. Rauplės pažeidžia lapus, vaisius, užuomazgas, ūglius, kai kada ir žiedus. Didžiausią žalą padaro vaisiams. Ant lapų rauplės pasirodo vasaros pradžioje. Obelų lapų viršutinėje, o kriaušių – apatinėje pusėje pasirodo tamsios, neryškiais kontūrais, žalsvu aksominiu apnašų dėmės, kurių paviršiuje daugybė konidijų. Lapai ir užuomazgos nukrinta anksčiau, vaisiai būna dėmėti, anksti apsikrėtę deformuojasi, suskyla, greitai apsikrečia kitomis ligomis ir supūva. Obelinis ir kriaušinis rauplėgrybis žiemoja nukritusiuose lapuose. Rauplių plitimui per sporas palankus šiltas ir drėgnas oras.
Paprastajį vėžį sukelia sodinis raudonspuogis. Pažeidžia obelų bei kriaušių kamienus, šakas, jaunas šakutes ir ūglius, o kartais pūdo ir obuolius. Ant žievės atsiranda maža, kiek įdubusi nekrozinė dėmelė, kuri plečiasi, vėliau žievė sutrūkinėja, atsiveria žaizdos. Jų pakraščiuose susidaro rumbai, o žievės plyšiuose susiformuoja raudoni, plika akimi pastebimi periteciai. Būna ir kita vėžio forma, kai susidaro gumbai – išaugos, kurių vidus yra išpuvęs. Ant plonų šakučių žievė sutrūkinėja koncentruotais raitais ir jos nudžiūsta. Ligos sukėlėjas žiemoja apmirusiuose audiniuose. Plinta per visą vegetaciją. Medžiai apsikrečia mechaniškai sužalojus žievę. Grybas sparčiai vystosi drėgnu oru. Šilumai nereiklus.
Kokomikozę sukelia kaulavaisinis pupurgrybis. Liga pridaro daug žalos vyšnioms. Pažeidžia lapus, uogas, vaiskočius. Ant vyšnių lapų viršutinėje pusėje vasarą atsiranda pavienių, smulkių, vėliau susiliejančių raudonai rudų dėmelių. Apatinėje lapo pusėje iš pradžių jos būna rudos, vėliau – balzganos. Vaiskočiai ir lapai paruduoja, ir anksčiau laiko nukrenta. Tokių vaismedžių ištvermingumas žiemą labai susilpnėja. Grybiena žiemoja medžių nukritusiuose lapuose.
Moniliozę sukelia slyvinė monilija. Tai paplitusi kaulavaisinių medžių liga, kuri pažeidžia lapus, žiedynus, ūglius, vaisius. Vyšnioms žydint ant paskirų šakučių arba ant viso medžio žiedai, lapai ir jauni ūgliai staiga nuvysta, paruduoja ir sudžiūvę lieka kaboti ant šakų ilgą laiką. Tokie medžiai atrodo lyg apdeginti. Vaisiai pūva, krinta arba sudžiūvę lieka kaboti ant medžių. Žiemoja grybiena ir konidijomis visose pažeistose augalo dalyse.
Šratligę sukelia kaulavaisinis skylėgrybis. Pažeidžiami kaulavaisių ūgliai. Vasarą ant lapų pasirodo apvalios, rausvos, vėliau rudos, tamsiais pakraščiais dėmelės. Vėliau lapo audiniai dėmėje išdžiūsta ir iškrinta. Žiemoja grybiena ir konidijomis pažeistose augalo dalyse. Liga labiau plinta šiltu ir drėgnu oru.
Aviečių žievėplaišos sukėlėjas avietinis dvyngrybis. Pažeidžiami jauni, žali ūgliai. Vidurvasarį ant jų atsiranda rausvai violetinių dėmių, išsidėsčiusių aplink lapkočių prisegimo vietas. Ūgliams medėjant, dėmių vietose žievė pašviesėja, įdumba, o vėliau pleišėja ir lupasi. Tokie ūgliai sekančiais metais neišsprogsta, o jeigu sulapoja, tai nežydi ir nedera. Ligos sukėlėjas žiemoja pažeistame stiebe. Labiau plinta tankiuose sodiniuose, nevienodai drėgnoje dirvoje, pažeistoje ūglių žievėje.
Aviečių degulius sukelia avietinis svylagrybis. Pažeidžiami aviečių stiebai, ūgliai ir lapai. Ant jaunų ūglių vasaros pradžioje atsiranda smulkių, apvalių, pilkšvų ar rusvų dėmelių su ryškiai raudonais pakraščiais. Ant stiebų dėmės būna apvalios, kiek iškilusios, raudonos. Vėliau jos didėja, įdumba ir susilieja išilgai stiebo, sudarydamos vagutes. Pažeisti audiniai kamštėja, džiūsta, dažnai nudžiūsta ir visas augalo stiebas. Ligos sukėlėjo grybiena peržiemoja pažeistose augalo dalyse. Grybo vystymąsi skatina per tankūs sodiniai, šiltas ir drėgnas oras.
Citosporozę sukelia sodinės citosporos genties grybai. Ši liga pažeidžia obelų, kriaušių, slyvų, kartais ir vyšnių kamienus ir šakas. Dažniausiai nukenčia jaunos obelys, nors gali būti pažeisti įvairaus amžiaus nusilpę, blogai augantys medžiai. Pažeistose vietose medžių žievė darosi rausvai ruda, kiek įdubusi, vėliau dėmės kraštai sutrūkinėja. Pažeistos šakos nudžiūsta, o vėliau žūva ir visas medis. Liga plinta per visą vegetaciją, o augalai apsikrečia dažniausiai per sužalotą žievę. Obelų miltligę sukelia obelinė miltė. Liga pažeidžia lapų žiedynus, ūglius, rečiau obuolius. Jauni lapai padengiami iš pradžių pilkšvai baltu, vėliau rusvu grybienos valkčiu. Po kurio laiko lapai užsiraito, nudžiūsta ir nukrenta. Pažeisti ūgliai silpniau auga, žiemą nušąla. Per vasarą grybas, plinta konidijomis, o peržiemoja grybiena pažeistuose pumpuruose.
Antraknozę sukelia obelinis svylagrybis. Tai pavojingiausia medelynų ir jaunų sodų liga. Pažeidžia kamienus, šakutes, o sandėliuose – obuolius. Dažniausiai pastebimos jaunų medelių šakų pažastys enekrozinės, tamsiai rudos dėmės, kurios apjuosia šakutes ir ūglius, o šie greit nudžiūsta. Kartais atsiveria žaizdų ar atsiranda iškilimų. Pažeistuose audiniuose randami sukėlėjo vaiskūniai, kurie čia ir peržiemoja. Liga plinta per visą vegetaciją, ypač kai drėgna. Į augalą patenka per mechaninius sužalojimus, nudegimus.
Braškių kekerinį puvinį sukelia pilkasis kekeras. Tai daugiausiai žalos padaranti liga, nuo kurios nukenčia uogos, o kai yra drėgnas vėsus oras, pažeidžia ir žiedynus, vaiskočius, užuomazgas bei senus lapus. Ant pažeisto organo susidaro rudos dėmės, kurios vėliau pasidengia pilka konidijų mase. Uogos supūva. Liga pradeda plisti žydėjimo metu, bet daugiausiai pasireiškia uogoms bręstant. Grybas žiemoja pažeistose augalo dalyse. Ligai išplisti padeda gausūs lietūs, tankūs, vėjo neprapučiami uogynai.
Braškių šviesmargę sukelia žemuoginis rutulgrybis. Pavasarį ant lapų pasirodo rausvai rudos, nedidelės dėmelės, kurios plečiasi, jų centras pašviesėja, o pakraščiai parausta. Daugiau pažeisti lapai nudžiūsta, krūmeliai duoda mažesnį derlių. Ligos sukėlėjas žiemoja pažeistuose lapuose, pradeda plisti braškėms žydint.
Braškių rudmargės sukėlėjas žemuoginė marsonina. Vasaros antrojoje pusėje ant lapų susidaro įvairaus dydžio rausvai ar juodai rudos dėmės. Ligoti lapai paruduoja, užsiriečia ir nudžiūsta. Ligos sukėlėjas žiemoja senuose, pažeistuose lapuose, išplinta nuėmus derlių.
Kokių priemonių imtis?
Bendrai kenkėjų ir ligų poveikio prevencijai ankstyvą pavasarį iki pumpurų sprogimo patariama naudoti trąšų rinkinį: karbamidas + vario sulfatas + geležies sulfatas. Patogenų prevencijai naudojamas vario sulfatas ir jo pagrindu pagaminti rinkiniai „Bordo“ bei „Burgundija“ (1 proc. skiedinys); geležies sulfatas (1 proc. skiedinys). Naudojantiems pesticidus patariama rinktis fungicidus „Score 250 EC“ (0,02 proc. skiedinys) ir „Topas 100 EC“ (0,05 proc. skiedinys). Efektyvi dirvos paviršiaus dezinfekcijos priemonė – mišinys sudarytas iš fungicido „Previcur Energy“ (0,15 proc.) ir insektoakaricido „Mavrik Vita“ (0,07 proc. skiedinys).
Kaip biologinė priemonė ligų poveikio prevencijai ankstyvą pavasarį tinkamos naudoti organinės ar mikroelementinės trąšos, praturtintos botaniniais ekstraktais: prieš patogenus – „Flama“ (0,15 proc. skiedinys), „Canelys“ (0,2 proc). O vasarą ligų profilaktikai naudojami mikroelementinių trąšų rinkiniai „Bordo“ bei „Burgundija“ (0,5 proc. skiedinys).
Rudenį augalų apsaugos tikslas – paruošti augalus peržiemojimui. Žaladarių profilaktikai naudojamas trąšų rinkinys: karbamidas + vario sulfatas + geležies sulfatas. Naudojant pesticidus patariama rinktis „Previcur Energy“ (0,15 proc. skiedinys) ir „Mavrik Vita“ (0,07 proc. skiedinys) mišinius. Apsaugai tinkamos ir biologinės priemonės – „Flama“ (0,15 proc. skiedinys), „Canelys“ (0,2 proc. skiedinys) ir „Deffort“ (0,3 proc. skiedinys).
Prieš imantis naudoti išvardintas priemones, reikėtų atminti augalų apsaugos priemonių naudojimo ypatumus. Optimali apdorojimo (purškimo) temperatūra yra nuo +5o iki +20o C. Purkšti reikia anksti ryte arba vakarę, debesuotą ir nevėjuotą dieną. Purškimo laiką reikia parinkti taip, kad po purškimo nelytų bent 6 valandas. Nepurkšti žydinčių ir šlapių augalų. Purškiant išlaikyti apsaugos zoną 10 m iki paviršinių vandens telkinių, nenaudoti bičių aktyvaus maitinimosi metu. Purškiant svarbu tolygiai padengti tirpalu visą augalo paviršių. Naudojant mišinius pirmiausia rekomenduojama išbandyti mažame plotelyje ir įvertinti augalų jautrumą darbiniam tirpalui. Purškiant augalus reikia žinoti, kad 10 l vandens užtenka 1-3 arams vegetuojančių augalų, 3-8 krūmams ir jauniems medeliams, 1-2 dideliems medžiams, 3-5 arams vejos. Atliekant paskutinius purškimus svarbu atsižvelgti į karenciją, t.y. laikotarpį turinti praeiti nuo apdorojimo iki derliaus nuėmimo arba produkto naudojimo.
