1. Nerūpestingai paruošiama dirva. Atminkite, kad uogynus ruošiame ne vieneriems metams. Šilauogės – ilgaamžiai augalai, dera 20-30 metų, todėl sunkiose dirvose reikia įrengti drenažą. Tokiose dirvose užsilaiko atlydžio ir liūčių vanduo, tad augalai gali prigerti. Drenažui įrengti tiks smėlis, skalda ar smulkintos plytos.
2. Netinkamas dirvožemio rūgštingumas (pH). Tinkamiausios pH ribos 3,5–5,5. Dirvožemio rūgštingumą reikia stebėti nuolat, ypač jei prieš sodinant jis buvo arti tinkamos šilauogei ribos. Šie augalai negali augti šarmingesniame dirvožemyje, nes tuomet jie sunyks. Duobei užpildyti reikia naudoti specialiai paruoštą durpių substratą rūgščiamėgiams augalams ir tik trečdalį jos gali sudaryti daržo žemė. Dirva turi būti puri bei pralaidi orui ir vandeniui.
3. Prasta sodinamoji medžiaga. Sodinti būtina tik sveikus, stiprius sodinukus, su gerai išsivysčiusia šaknų sistema.
4. Netinkamai paruošta šaknų sistema prieš sodinimą. Prieš sodinimą augalus, būtina gerai palaistyti ar pusvalandžiui pamerkti. Sodinant sodinukus, iškastus iš grunto, šaknis reikia gerai paskirstyti arti žemės paviršiaus.
5. Per giliai pasodinti sodinukai. Augalai sodinami tame pačiame lygyje kaip augo prieš tai. Po sodinimo augalai turi būti mulčiuojami. Pasodintas per giliai augalas skurs ir po keleto metų – žus. Jei mulčiavimo atsisakoma, reikia sodinti 2-3 cm giliau. Tačiau verta įsidėmėti, kad mulčiavimas viena iš sėkmingo auginimo taisyklių. Mulčiavimui galima naudoti natūralias durpes arba pušų spyglius.
6. Sodinant nenaudojamas augimo stimuliatoriams. Pasodintus augalus rekomenduojama palieti šaknų augimo stimuliatorių tirpalais. Galima prieš sodinant palieti vazonėlius ar pamirkyti sodinukų šaknis jų tirpale. Jo naudojimas skatina naujų šaknų augimą, pagerina sodinukų prigijimą ir palengvina tolimesnį jo gyvenimą.
7. Augalams leidžiama derėti pirmais metais. Nors labai knieti paragauti uogų, vis tik pirmais metais nereikėtų leisti jauniems krūmams derėti. Reikia leisti krūmams sustiprėti ir išauginti gerą šaknų sistemą.
8. Neravimos piktžolės. Pikžolėta dirva bus tikra pražūtis šilauogėms. Kaip ir daugeliui kitų augalų.
9. Vandens trūkumas arba perteklius. Uogakrūmiai (šilauogės, bruknės spanguolės) šaknis augina sekliai iki 30-40 cm gylyje, todėl vandens trūkumas, ypatingai pirmus mėnesius po pasodinimo, gali padaryti labai daug žalos. Taip pat svarbu stebėti, kad augalai neužmirktų. Šilauogėms ribinis vandens užsistovėjimas yra para.
10. Pertręšimas. Tai viena iš dažniausiai pasitaikančių augintojų klaidų. Suprantamas noras matyti bujojančius augalus bet reikėtų susilaikyti nuo tręšimo, kol augalai gerai prigis. Pirmaisiais metais tręšti nepatariama. Geriausia, metinę rekomenduojamą tręšimo normą padalinti 2 lygiomis dalimis išbarstant jas per 2 kartus: pirmąją – sprogstant augalams ir antrąją – po žydėjimo. Netręšti sausu ir vėjuotu oru, dideliuose uogynuose ypač.
11. Nerūpestingas herbicidų naudojimas. Tai priminimas plantacijų ar didesnių plotų augintojams, kurie nori sutaupyti laiką kovoje su piktžolėmis. Reikia įsidėmėti, kad pagrindinės uogakrūmių šaknys yra iki 30 cm gylyje. Jaunos šaknelės auga arti žemės paviršiaus. Herbicidai gali jas pažeisti.
12. Maisto medžiagų trūkumas ir perteklius. Dar viena priežastis, dėl kurios galite nesulaukti norimo derliaus.
Azoto trūkumą augalai jaučia bene dažniausiai. Lapai susmulkėja, anksčiau laiko parausta ir krenta. Šakos irgi įgauna rausvą atspalvį, ypač saulėtoje pusėje. Labai sumažėja derlius kitais metais. Azoto perteklių galite atpažinti, kai ūgliai ilgiau auga, nesumedėja, žiedinių pumpurų užauga mažiau, uogos būna blogesnės kokybės.
Trūkstant fosforo šilauogės blogiau auga lapai pasidaro buki tamsiai žali su raudoniu, sutrumpėja tarpubamliai, sumažėja derlingumas. Fosforo perteklius trukdo pasisavinti geležį, chlorizuojasi lapai.
Kalio trūkumui jautresni jauni šilauogių krūmai. Ruduoja lapų pakraščiai, jie susisuka, kitų veislių atsiranda chlorozė, gali apdžiūti jaunos ūglių viršūnės.
Trūkstant magnio šilauogių lapai tarp gyslų ir išilgai lapo krašto tampa geltonai – raudonai margi, vėliau formuojasi nekrotinės dėmės.
Trūkstant boro apmiršta lapų viršūnėlės, įspūdis kaip po apšalimo, neišsprogsta pumpurai. Ant jaunų lapų atsiranda dėmių, lapo kraštas užlinksta žemyn, miršta ūglio viršutinis pumpuras, pradeda augti šoninės šakelės. Apmiršta ūglio viršutinis kūgelis, pradeda augti šoninės šakelės.
Geležies paprastai trūksta pertręšus fosforo trąšomis arba kai dirvos mažas rūgštingumas, nepakankamas drenažas. Ūgliai ir lapai, esantys arčiau viršūnes, būna mažesni, susmulkėja vaisiai. Dėl geležies trūkumo lapai būna nuo šviesiai geltonos iki bronzinės spalvos. Panašūs simptomai ir trūkstant mangano arba cinko, tik požymiai pirmiausia pasirodo ant senesnių lapų.
