10 visžalių augalų kiekvienam sodui
Tiesa, tarp visžalių augalų beveik nėra medžių, tačiau pasirinkti tikrai turėsite iš ko.
Dauguma visžalių augalų pirmenybę teikia nuo kaitrios saulės ir šaltų vėjų apsaugotoms sodo vietoms ir neperdžiūvančiai žemei. Tinkamai parinktoje sodo vietoje augalas pilnai atskleis savo dekoratyvines savybes, gražiai žydės ir duos vaisių.
Buksmedžiai (lot. Buxus). Krūmas išauga 1–1,5 m aukščio ir 0,8–1 m pločio. Buksmedis mėgsta augti pusiau šešėlyje arba ant saulės. Dirvožemiui šis augalas nėra labai reiklus, svarbiausia, kad dirva būtų pralaidi vandeniui. Geriausiai auga vidutinio derlingumo ir derlingoje, normalaus drėgnumo, kalkingoje lengvo ar vidutinio priemolio dirvoje. Žiemos šalčiams vidutiniškai atsparūs, tačiau daugiau žalos padaro vasario saulė. Šiuo laikotarpiu rekomenduojama užmesti šešėlinį tinklą ar kitais būdais padaryti šešėlį. Šiuos visžalius krūmelius galima sodinti tiek grupelėmis, tiek po vieną. Buksmedis yra labai tinkamas augalas figūriniam formavimui. Iš jų nesudėtinga suformuoti rutulio, piramidės ar spiralės figūras. Buksmedžio krūmeliai puikiai tinka gyvatvorėms, taip pat auginami alpinariumuose, naudojami įvairioms želdynų kompozicijoms bei kapinėse.
Balžuva (lot. Andromeda polifolia). Siauralapė balžuva yra vietinis augalas, itin dažnai auga aukštapelkėse. Krūmokšnis išauga 15–30 cm aukščio. Šakos ir stiebai ploni, rausvi su rudu atspalviu. Žydi birželio mėnesį, atvirose vietose – labai gausiai. Siauralapė balžuva ir jos veislės gerai auga aukštapelkių durpžemyje, rūgščiose, orui ir vandeniui pralaidžiose dirvose. Patariama sodinti daliniame pavėsyje esančią vietą. Patariama gausiai laistyti. Gali augti iš dalies užpavėsintoje ir atviroje vietoje. Žiemą visiškai ištverminga. Balžuvos krūmas neturi daug šakų, tačiau jos suaugs taip suformuodamos kupstą. Lapeliai smulkūs, siauri, standūs, melsvai žalios spalvos. Žiedai varpelių formos, rausvos spalvos, žydi gegužės-birželio mėnesiais.
Mahonijos (lot. Mahonia aquifolium). Žemas krūmas, auga iki metro aukščio. pasižymi netaisyklinga, rutuliška 0,8–1,5 m skersmens laja. Žydi gegužės mėnesį, kartais dar kartą spalį–lapkritį. Dyglialapė mahonija dirvožemio derlingumui mažai reikli. Mėgsta drėgmę, bet neblogai ištveria sausras. Šviesamėgė, bet gali augti nedideliame pavėsyje. Ištveria iki –20–25º C šalčius. Teigiama, kad mahonija šalčiui nejautri, bet visgi pirmus 2-3 metus žiemai mulčiuokite, uždenkite lapais ar eglišakėmis. Augalas dera mėlynomis uogomis, kurios vartojamos tik sunokusios. Žinovai naudoja juos gėrimams ir konditerijos gaminiams.
Ožekšniai (lot. Euonymus). Fortūno (lot. E.fortunei) ožekšniai yra visžaliai arba pusiau visžaliai puskrūmiai. Kilę iš Japonijos salyno. Visi Fortūno ožekšniai gerai auga pusiau pavėsyje ir pavėsyje, pakenčia kitų didesnių medžių ar krūmų šaknų įtaką, užterštą miestų ar pramonės rajonų orą. Todėl puikiai tinka medžių polajams apželdinti. Nereiklūs dirvožemio sąlygoms: gerai auga ir sausokose, ir drėgnesnėse dirvose, pH lygis taip pat nelabai svarbus. Šalčiui pakankamai atsparūs, tik kartais nukenčia nuo stipresnių pavasarinių šalnų. Pietinėje pusėje pasisodintų augalų lapai gali apdegti nuo kaitrių tiesioginių saulės spindulių, nors margalapės veislės augdamos saulėtose vietose būna ryškesnių atspalvių. Gerai atauga po apkarpymo, tik vyresniame amžiuje formuoti rekomenduojama atsargiau. Želdynuose galima pamatyti ir sparnuotąjį ožekšnį (E.alatus). Visą savo gražumą jis parodo rudenį ir žiemą, kai augmenijoje trūksta linksmesnių spalvų. Šis, kukliai vasarą žaliuojantis krūmas, atėjus rudeniui ir grybštelėjus šaltukui, tiesiog užsiliepsnoja – visi lapeliai nusidažo ryškiai raudona spalva, ir netgi ne visai raudona, o tokia raudonai avietiškai rožine. O nukritus lapams, pasimato ir šakų grožis.
Rododendrai (lot. Rhododendron). Rododendrai nėra lepūs augalai, bet kelių dalykų netoleruoja: užmirkusios dirvos ir blogos aeracijos. Tačiau jie turi gauti pakankamai drėgmės ir maisto medžiagų. Tiesa, kartais pasitaiko, kad šie augalai išgyvena ir be jų, bet tai tik išimtys Jeigu rododendrai žiemoja naujai pasodintoje vietoje pirmus metus, juos reiktų uždengti, o jei pasirinkote atsparius žiemos šalčiams, – tai nebūtina. Rudenį, prieš ruošiant augalus žiemojimui, reikia mulčiuoti šiek tiek storesniu sluoksniu. Vėlai rudenį, prieš prasidedant šalčiams, krūmus reikia gerai palieti. Žiemą rododendrai nukenčia ne tiek nuo šalčio, kiek nuo išdžiūvimo. Todėl svarbu padaryti užuovėjas. Iš pradedančių suktis į vamzdelį lapų sprendžiame, kad augalui trūksta vandens. Nereikia saugoti rododendrų nuo sniego, nes jis kaip tik saugo nuo apšalimo. Juos taip pat reikėtų saugoti ir nuo pavasarinės saulės, nes ji apdegina lapus.
Gebenės (lot. Hedera). Gebenės Lietuvos sodybose gana dažnos. Kolchidinės gebenės (H. colchica) užauga iki 1,5–2 m, o paprastosios iki 2–4 m aukščio. Prie atramų prisitvirtina orinėmis šaknimis. Mėgsta derlingą lengvo ir vidutinio priemolio dirvą (pH 7–9). Atsparios užterštam miestų orui, ligoms ir kenkėjams, bet žiemą dažnai apšąla, mėgsta dalinį užpavėsinimą. Žydi rugsėjo-spalio mėnesiais mažais grožiu neišsiskiriančiais pusrutuliško skėčio gelsvai baltais žiedais. Visos šio augalo dalys, lapai, stiebai, vaisiai, yra šiek tiek nuodingi, todėl namų sąlygomis ruošti vaistines arbatas iš gebenių nerekomenduojama. Net ir atšiauriausią žiemą gebenės sugeba sukurti žaliajį kampelį, todėl savo populiarumu menkai tenusileidžia net ir ištaikingiems dekoratyviniams spygliuočiams. Auginant horizontaliai jos greitai užauga ir kilimu užkloja neužsodintas vietas tarp augalų, todėl savo žaluma papuošia ne tik tuščią dirvos paviršių, bet suteikti galimybę pasidžiaugti nuosavu kiemu, sodu ar gėlynu. Gebenė nereikalauja jokios specialios priežiūros ir genėjimo. Jeigu vertikaliai auganti gebenė pradeda plisti vaikščiojama dalimi, galima ją paprasčiausiai patrumpinti arba lianas pakreipti perkeliant kita kryptimi.
Sausmedis visžalis (lot. Lonicera sempervirens). Šis augalas užauga iki 1,5-2 m aukščio. Ūgliai ir šakelės neplaukuotos, be apnašų. Lapai elipsiški, 3-8cm ilgio, su labai trumpais koteliais. Dvi viršūninės poros suaugusios pagrindais, viršutinė pusė tamsiai žalia, apatinė- žalia su melsvu atspalviu, truputi plaukuota. Žiedai- oranžiškai geltoni arba raudoni, 4-5cm ilgio, susitelkę į žiedynus ūglių viršūnėse, bekvapiai. Žydi birželį ir pakartotinai – rudenį. Reikalinga derlinga, normalaus drėgnumo, lengvo priemolio dirva. Augalas naudojamas saulėtų, nuo šaltų žiemos vėjų apsaugotų vietų vertikaliam apželdinimui. Žiemą apšąla, todėl reikia dengti. Vidutiniškai atsparus užterštam orui, ligoms ir kenkėjams. Labai ilgai lapų nenumeta visžalis (L. sempervirens) ir Brauno (L. x brownii) sausmedžiai. Japoninį sausmedį labai patogu auginti kaip kilimą, nes ši rūšis – pusiau visžalė arba visžalė, smulkesnė už kitas. Atšalus orams jį geriausia perkelti į vėsią (apie 10 ºC) patalpą arba žiemos sodą – ten augalas žaliuos toliau. Balkonuose, lauko vazonuose geriausia auginti nedidelius sausmedžius; bet kasmet reikia juos genėti. Grunte prie namo pasodinti ir atramomis prie sienos lipantys sausmedžiai dažniausiai gerai žiemoja nepridengti. Jautriausi šalčiui – japoninis, visžalis ir Brauno sausmedžiai. Žiemė (lot. Vinca). Mėgsta derlingą, normalaus drėgnumo, neutralios reakcijos priesmėlio ar lengvo priemolio dirvą. Atspari užterštam miestų orui, ligoms ir kenkėjams, ypač tinkama apželdinti plotus po medžiais. Tai visžalis puskrūmis, užaugantis iki 20 cm aukščio. Turi plonus, apatinėje dalyje sumedėjusius stiebus, kurių ilgis siekia metrą. Lapai odiški, elipsės formos, lygiakraščiai, tamsiai žalios spalvos. Žiedai, atsižvelgiant į veislę, gali būti mėlynos, baltos, purpurinės spalvos, pavieniai. Jie sukrauti šakelių viršūnėse. Žydi balandžio-gegužės mėnesiais. Augalas auga visoje Europoje. Žiemė labai tinka stogų apželdinimui.
Viržiai (lot. Calluna). Lietuvoje paplitęs šilinis viržis (lot. C. vulgaris). Ypač dažnas pušynuose, ne per daug šlapiose durpingose aukštapelkėse. Nuo erikų šilinį viržį lengva atskirti pagal keturnarius vainikėlius ir ilgas keturnares taureles. Augalas gerai auga rūgščiame, lengvame, vidutinio derlingumo, drėgname dirvožemyje, atviroje vietoje ir nedidelėje unksmėje. Žiemos šalčius ištveria lengvai, tipinės rūšies kartais nušąla metūgliai. Veisles reikėtų lengvai pridengti eglišakėmis, ypač kol jaunos. Prieš prasidedant didesniems šalčiams, reikia pridengti eglių šakomis. Viržius patariama apkarpyti anksti pavasarį, suteikiant jiems formą. Tai paskatins šoninių šakelių augimą ir jos rudenį žydės gausiau.
Erikos (lot. Erica). Lietuvoje dažnai auginamas visžalis augalas, tačiau dažnai painiojamas su viržiais. Vienas iš požymių juos atskirti gali būti – žydėjimo metas. Erikos žydi pavasarį, o viržiai pradeda žydėti antroje vasaros pusėje iki lapkričio-gruodžio. Erikos vidutinio derlingumo ir drėgnumo, rūgščių durpingų ir smėlingų vietų augalai, pakenčiantys kalkingą dirvožemį. Šviesamėgės, gerai auga nedideliame pavėsyje. Saugant nuo saulėkaitos, pavasarį veisles reikia pritemdyti.
Patarimas norintiems gyvatvorės
Jei iš visžalių augalų panorote suformuoti siaurą gyvatvorę, augalai turėtų būti sodinami viena eile ir labai svarbu nesusodinti per tankiai, nes nenumetantys spyglių ir lapų visžaliai augalai gali išplikti arba pradėti sirgti grybinėmis ligomis (tujos ir spygliuočiai sodinami 40-70 cm atstumu, lapuočiai – kas 30 cm). Tuo tarpu norint plačios gyvatvorės, augalai turėtų būti sodinami dviem eilėmis šachmatų tvarka. Gyvatvores svarbu ir pakankamai palaistyti: sausą rudenį ar net žiemą, kai būna teigiama temperatūra, reikia gausiai palieti spygliuočius ir visžalius lapuočius.
