Net brangiausiame voljere gali pakrikti šuns psichika – ką būtina žinoti

Renkantis voljerą itin svarbu, kad jis būtų patvarus ir ilgaamžiškas, tačiau labiausiai reikia pasirūpinti šuns saugumu.

Pirmiausia reikėtų suprasti, ar jūsų veislės keturkojui tikrai galima gyventi voljere visus metus. Pasak „Baltijos kinologijos centro“ instruktorės Meilės Gustaitytės, vasarą voljere gali gyventi bet kokios veislės šuo, tačiau kebliau yra žiemą. Anot pašnekovės, voljeruose patartina laikyti vidutinio ar ilgesnio plauko šunis, dar geriau tuos, kurie turi pavilnę. Tačiau esant dideliam šalčiui, šunį būtina įsileisti į vidų.

Yra keletas faktorių, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį renkantis voljerą.

Visų pirma, tai – voljero dydis. Jį reglamentuoja Lietuvos kinologų draugijos reikalaujamos minimalios šunų laikymo normos. Pavyzdžiui, iki 10 kg svorio reguliariai vedžiojamam šuniui voljero plotas turėtų būti nuo 4 kvadratinių metrų, sveriančiam iki 40 kilogramų keturkojui – nuo 6 kvadratinių metrų. Atskiri reikalavimai taikomi voljerams, kuriuose žadama laikyti nevedžiojamus šunis ir šuniukų vadas.

„Voljeras turėtų būti erdvus, ilgaamžiškas – sudarytas iš cinkuotų metalinių konstrukcijų, uždengtas stogo danga, kad būtų galima apsaugoti nuo lietaus. Taip pat svarbu numatyti grindų dangą. Priežiūrai ir valymui patogu išlieti betoninę dangą, tačiau, kad šuo nesušaltų, kuriame nors voljero kampe reiktų padaryti medinę pakylą. Dažniausiai pakyla daroma prie įėjimo į būdą. Ant jos patogu gulėti, sėdėti ir nėra šalta. Kitas būdas – vien medinės grindys. Jų priežiūra taip pat labai patogi, tačiau per laiką tokia danga linkusi supūti“, – lrytas.lt aiškino M.Gustaitytė.

Pasak voljerus gaminančios įmonės „Ometa“ direktoriaus pavaduotojo Andriaus Pranskevičiaus, yra nemažai niuansų, kurių taip pat derėtų nepamiršti: „Durys turėtų atsidaryti tik į vidų, kad užšokdamas šuo jų neišverstų ir nepabėgtų. Be to, reikia įmontuoti šėryklą, kurios aukštis nesunkiai reguliuotųsi, įstatyti metalines kojeles. Medinės dalys negali liestis su žeme, nes kaupsis drėgmė, veisis grybelis, mediena greit supus. Šuns užuovėjai sukurti būtinos dvi viena šalia kitos aklinos sienos. Dar patogu, kai voljeras nėra monolitas ir nesunkiai galima vietomis sukeisti sienas arba jį visą pernešti iš vienos vietos į kitą.“

M.Gustaitytės teigimu, yra keli dalykai, kurių renkantis voljerą reiktų vengti. Moteris aiškino, kad negalima voljero statyti ant „plikos žemės“. Tai nepatogu, purvina, be to, šuo gali prasikasti pro voljero apačią ir pabėgti. Taip pat voljeras neturėtų turėti išsikišusių aštrių detalių, kuriomis šunelis galėtų susižeisti. Voljeras negali būti aptvertas vieline tvora, nes ją lengva sugadinti ir šuo gali susižeisti.

Trylika metų šioje srityje dirbantis Rolandas Simukaitis atkreipė dėmesį, kad, renkantis voljerą, reiktų vengti aštrių, plonų, chemiškai apdorotų, nudažytų bei kampuotų detalių.

Nors voljero pagrindinė paskirtis – užtikrinti saugią pastogę keturkojui, visi norime, kad mūsų aplinka atrodytų gražiai ir estetiškai. Tai – dar viena priežastis, kodėl voljeras turi būti kokybiškas, tvarkingai pagamintas bei surinktas. Tačiau, kad voljeras nedarkytų aplinkos, būtina jį tinkamai prižiūrėti. „Voljeras turi būti valomas dažnai, geriausiai – kiekvieną dieną. Taip pat privalu jį kas mėnesį dezinfekuoti (žiemą galima ir rečiau)“, – pabrėžė R.Simukaitis.

Kad voljerą būtų lengva prižiūrėti, jo gamybai reikia naudoti tinkamas medžiagas. Voljero metalinė konstrukcija turėtų būti cinkuota karštu būdu, mediena impregnuota antiseptiku, grindims galima naudoti jūrinę fanerą, kuri ne tik labai atspari subraižymams, bet ir nesugeria nei drėgmės, nei kvapų. Įdėjus tokias grindis gali būti montuojami ir kanalizacijos latakai, kurie padeda įvairius skysčius nuvesti teisiai į kanalizaciją. Tokiu atveju, plaunant voljerą ar šuniui nusišlapinus viskas subėga ne po voljeru ir susigeria į žemę, o patenka tiesiai į kanalizaciją ar į žemę įkastą talpyklą.

A.Pranskevičiaus teigimu, statant voljerą būtina atkreipti dėmesį ir į aplinką. „Voljeras neturi būti išsiskiriantis ar iškrentantis iš konteksto. Galima derinti medienos atspalvį, stogo dangą naudoti tokią pat kaip ir gyvenamojo namo. Taip pat voljeras būna derinamas su sandėliuku ar malkine kaip vientisas statinys“, – aiškino pašnekovas.

Voljerai – nepigūs: trijų metrų ilgio ir dviejų metrų pločio voljeras kainuoja apie 700 eurų, keturių metrų ilgio ir trijų metrų pločio – 1000 eurų. Norint įmontuoti tokias detales kaip šėrykla, drėgmei atsparios grindys, kanalizacijos latakai, teks sumokėti dar daugiau.

Bene svarbiausias dalykas voljere – tai šuns būda. Ji augintiniui suteikia saugumo jausmą, komfortą.

„Būda negali būti per didelė, nes šuniui žiemą ją bus sunku prišildyti. Visgi ji negali būti ir per maža, būtina, kad keturkojis joje galėtų pailsėti. Būda turėtų būti apšiltinta, tačiau apšiltinant negalima naudoti smulkių, birių medžiagų, pavyzdžiui, akmens vatos. Labiausiai apšiltinimui tinka putų polistirolas, – aiškino A.Pranskevičius. – Būdą būtina pakelti ant metalinių kojelių, kad nebūtų medienos sąlyčio su žeme ir ji ventiliuotųsi, nesiveistų grybelis, nedrėktų. Svarbu, kad būda tilptų į voljerą ir dar liktų laisvos vietos, nes žiemą ją rekomenduojama atitraukti, kad šuo galėtų pralįsti pro tarpelį: labai šaltomis žiemomis šuo sušyla judėdamas aplink būdą“.

R.Simutis pridūrė, kad būdą reikia statyti naudojant natūralią medieną, o grindų lentos turėtų būti su nedideliais tarpeliais. Be to, jos privalo būti apšiltintos (medis iš viršaus ir apačios, o viduryje – polistirolas). Pašnekovo teigimu, geriau rinktis būdą su plokščiu ir atidaromu stogu, nes tokią lengviau valyti ir vėdinti.

Tačiau net ir pasistačius prašmatniausią voljerą augintinis ne visada noriai paklūsta jame būti. Tokiu atveju svarbu pasistengti patiems šeimininkams.

M.Gustaitytės teigimu, tam geriausiai tinka maistas. Reikia įdėti maistą į voljerą ir leisti šuneliui ten jį suėsti. Tai kartoti kiekvieną kartą – įvesti dienotvarkę. Laikui bėgant, tampa nepastebima, kaip šuo į voljerą nueina pats. Pratinimas turėtų prasidėti nuo keturių mėnesių amžiaus.

Kaip sakė A. Pranskevičius, voljeras šuniui turi tapti saugia vieta. „Voljeras yra kur kas humaniškesnė alternatyva grandinei. Tai – šuns namai, jo vieta. Neretai voljerai laikomi atidaryti visą dieną. Šuo uždaromas tik nakčiai arba kai atvyksta svečių. Šuns psichologijai geriausia, kai iš voljero jis gali stebėti kuo didesnę teritorijos dalį, matyti duris į namus ir įėjimo į kiemą vartus.“

Vis dėlto gerai šuns savijautai būtinas šeimininkų dėmesys. Lietuvos kinologų draugijos atstovės Aurelijos Staskevičienės teigimu, šuo negali būti ištisas dienas įkalintas voljere, kad ir koks erdvus ar prašmatnus voljeras būtų. Tokia izoliacija kenkia šuns emocinei ir fizinei sveikatai. Šuo kasdien turi būti išvedamas pasivaikščioti, turi susitikti su gentainiais, žaisti su jais ir su žmogumi, kažko protingo ir naudingo mokytis.

Šunį privalu iš voljero išleisti kasdien. Kad ir koks erdvus voljeras bebūtų, išėjimas iš jo būtinas. Taip išvengiama psichikos sutrikimų, praskaidrinama šuns diena, suteikiama taip trokštamas laisvės pojūtis, aplinkos pažinimo malonumas.