Vaismedžių ir vaiskrūmių genėjimas: ši informacija išgelbės jūsų derlių

Paprastosios verpstės tipas. Šio vainiko formos svarbiausias privalumas tas, kad šviesa gerai patenka į jo vidų, todėl medžiai gausiai krauna žiedų pumpurus ir mezga geros kokybės vaisius.

Dažniausiai obelys būdavo formuojamos aukštiniais–retašakiais, artimais natūraliems, katilo formos, mišriais, piramidiniais ir įvairios formos palmetiniais vainikais. Pastaraisiais metais žemaūgių ir pusiau žemaūgių sodų obelys dažniausiai formuojamos įvairios modifikacijos verpstiniais vainikais.

Paprastosios verpstės formos vainikas turi vieną stiprų vertikalų liemenį, iš kurio auga horizontalios šakos. Apatinės šakos ilgiausios, o, kylant liemeniu į viršų, šakos formuojamos vis trumpesnės. Visos šakos turi būti horizontalios arba atlenktos horizontaliai. Šios formos vaismedžiai primena eglutę. Norint be didelių pastangų nuimti derlių, verpstės formos vaismedžius stengiamasi auginti 2,5 m aukščio.

Laibosios verpstės tipas. Jis turi vieną stiprų vertikalų liemenį. Aukščiau iš liemens auga tik vaisinės šakutės. Taip dažniausiai formuojami žemaūgiai vaismedžiai. Šie vaismedžiai nedidelės apimties. Esant tik vienam šakų aukštui ir mažesnei vainiko apimčiai, dauguma vaisių geriau apšviečiami, ir užauga daugiau kokybiškų, spalvotų obuolių. Laibosios verpstės formos vaismedžiai būna iki 2,5 m aukščio.

Superverpstės tipas. Tokios formos vainikas turi vieną stiprų vertikalų liemenį, iš kurio auga trumposios šakutės ir visai nėra didesnių horizontalių šakučių. Taip formuojami tankiai pasodinti žemaūgiai vaismedžiai. Jų vainikai būna iki 1 m pločio. Dėl mažos vainiko apimties vaismedžius galima sodinti tankiai, jų gerai apšviesti vaisiai užauga labai kokybiški.

Ašinis tipas. Jis dažniausiai sutinkamas pramoniniuose ūkiuose. Vainikas turi stiprų vertikalų liemenį ir 2–3 metų amžiaus šakutes. Jame visai nėra stiprių šakų. Vaismedžių šakutės visai nelankstomos. Jei dera pirmametės ir antrametės šakutės, genėjimo metu išgenimos tik senesnės negu dvejų metų, o kai dera antrametės, išgenimos senesnės negu trejų metų šakutės.

Dviliemenės superverpstės tipas. Šio vainiko forma turi du iš vieno kamieno išaugintus liemenis. Ant kiekvieno liemens auga tik trumposios 2–3 metų šakutės. Šios formos vainikais vaismedžiai auginami tik iki 2 m aukščio.

Triliemenės superverpstės tipas. Toks vainikas turi tris liemenis. Ant kiekvieno liemens, kaip ir superverpstės formos vainikuose, auga tik trumposios 2–3 metų šakutės. Šios formos vainikais formuojami tik žemaūgiai vaismedžiai. Jie auginami iki 2 m aukščio.

Genėjimas tampa labai svarbia priemone norint išlaikyti sveikus ir gražius vaismedžius. Genint vaismedžius, būtina suformuoti tvirtą vaismedžio vainiką, kuris leis medžiui išlaikyti gausų vaisių derlių. Taip pat genėjimas padės sudaryti sąlygas ne tik vaisių augimui, bet ir pumpurų formavimuisi ateinančių metų derliui. Pirmaisiais genėjimo metais formuojamas vainikas, o derėjimo metais pašalinamos nulaužtos ir ligotos šakos, seni arba ploni ūgliai, atjauninamas vainikas.

Obelis, kriaušes galima genėti ir formuoti įvairiu metų laiku, tačiau, atsižvelgiant į vaismedžių amžių, augimo stiprumą bei ištvermingumą žiemą, svarbiausi yra trys genėjimo ir formavimo laikotarpiai. Pirmasis – vaismedžių ramybės metu ir prasidėjus vegetacijai, tai yra visą žiemą ir pavasarį (esant ne žemesnei nei 10 laipsnių šalčio temperatūrai) iki žydėjimo pabaigos. Antrasis – intensyvaus obelų augimo metu vasaros pradžioje ir viduryje. Trečiasis – rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, tai yra likus 3–4 savaitėms iki obuolių skynimo, vadinamasis vasaros genėjimas.

Genėjimo laikas svarbus, nes nugenėti prieš žiemą medžiai labai jautrūs žemai temperatūrai, ir, esant žemesnei nei 25 laipsnių šalčio temperatūrai, labai nukenčia nuo šalčio. Medžiai, nugenėti vegetacijos metu, vėlyvą pavasarį arba vasarą lėčiau auga negu medžiai, nugenėti anksti pavasarį. Todėl, norint suaktyvinti augimą, rekomenduojama genėti ankstyvą pavasarį.

Kalbant apie svarbiausius genėjimo etapus, pavasarinis genėjimas laikomas vienu prioritetinių, mat po šio genėjimo stiprių šalčių nebebūna, todėl mažėja rizika pažeisti genėtas vietas, kur lieka atviri medžio audiniai.

Genėjimą pageidautina atlikti kasmet: reikia pašalinti nereikalingas šakas ir palaikyti reikiamą vainiko formą. Jeigu medžio negenėsite laiku, nereikalingiems ūgliams atiteks dalis maitinimo, kurį geriau nukreipti pagrindinių šakų ir vaisių vystymuisi. Paskui gali tekti net pašalinti storesnes šakas, jų žaizdos gis lėčiau.

Jaunus, dar nederančius vaismedžius vertėtų genėti kuo mažiau, ypač vengti trumpinamojo genėjimo. Pradėję derėti vaismedžiai genimi daugiau, o derantys – daug. Optimalus kamienų aukštis vaismedžiams – 0,8-1 metro aukščio.

Kiekvieną genėjimą būtina atlikti dar prieš pradedant judėti medžio sulai, kai pagrindinės medžiagos sutelktos šaknyse ir medžio pagrinde.

Šakas karpyti būtina kuo arčiau artimiausios šakos ar kamieno, kad neliktų stuobrelių, kuriuose dėl prasto gijimo gali atsiverti drevių. Retinant medžio karūną iš pradžių reikia pašalinti ligotas ir nudžiūvusias šakas, vėliau – augančias netaisyklingai. Jei per metus šakos paauga nepakankamai, stimuliuojant ūglių ilgėjimo intensyvumą vertėtų atlikti drastiškesnį genėjimą.

Genint medžius negalima palikti išsišakojimų – dviejų iš vienos vietos augančių ūglių, nes ateityje dėl vaisių svorio tokios šakos gali lūžti. Geriausias suaugimo kampas yra status, t.y. 90 laipsnių kampas. Taip formuojamas vaismedis pradės anksčiau derėti ir neišlūš šakos.

Atminkite, kad jaunų vaismedžių vainikas laikomas tankesnis, o derančių – išretintas. Formuojamų vaismedžių apatinės šakos turi būti ilgesnės, viršutinės – trumpesnės.

Jauno vaismedžio augimą į viršų griežčiau riboti reikia jam pradėjus derėti. Jei būtina žeminti vešliai augančius vaismedžius arba jei sodinukai nedera ar dera mažai, geriau jų šakų viršūnes atlenkti į šoną.

Kalbant apie genėjimą ne tik vaismedžiams, bet ir vaiskrūmiams reikia jūsų dėmesio.

Raudonųjų ir baltųjų serbentų krūmus kitais metais po pasodinimo paliekama 4-5 stiprios šakos ir jos sutrumpinamos iki 40 centimetrų. Visais kitais metais taip daryti reikia su naujomis vienmetėmis šakomis. Senesnių šakų trumpinti nereikėtų.

Po pasodinimo agrastų stiebus reikia trumpinti panašiai kaip serbentams. Vėliau visas genėjimas apsiribos tik silpnų, trumpų, augančių prie pat žemės, 15-20 cm ilgio stiebų iškarpymu. Iškarpomi pernelyg seni ir amerikietišku pelėsiu sergantys stiebai, atpažįstami iš rausvai parudavusios žievės.

Ant šilauogių krūmo turėtų būti po 2-3 vienmečius, dvimečius, trimečius ir keturmečius stiebus. Vyresni stiebai blogai dera – juos reikia šalinti. Negenint labai susmulkėja uogos, noksta ne vienu kartu, vėluoja nokimas, dėl krūmų sutankėjimo, nepalankių oro sąlygų derėjimas gali užsitęsti iki rugsėjo pabaigos – spalio pradžios.

Pasodinus avietes būtina nukirpti esamą stiebą prie žemės. Gervuogėms ir juodoms avietėms reikia palikti apie 20 cm stuobrelį.

Avietės, gervuogės turi tendenciją suaugti į ištisus sąžalynus. Krūmus reikia retinti, pavasarį peržiūrėti krūmus ir palikti 8-12 stiprius sveikus pernykščius stiebus. Likusius pašalinti. Vegetacijos metu augant naujiems stiebams, kai jie pasiekia 15 cm ūgio, silpnus (plonus, smulkiais lapais) stiebus reikia išpjauti. Krūme paliekama augti 10-15 stiprių naujų stiebų stiebų. Neretinant ne tik negaunamas didesnis derlius, bet uogos būna smulkios, nepatogi priežiūra. Išgenėtus nuderėjusius dvimečius stiebus išpjauti prie pat žemės galima iš karto surinkus uogas, bet galima palikti iki rugsėjo. Tada stiebai jau būna sudžiūvę, juos paprasčiau atskirti, lengviau išgenėti senus stiebus.

Genėjimui svarbu turėti aštrius genėjimo pjūklus storoms šakoms. Gerai nupjautų šakų žaizdos būna lygios, nereikia papildomai lyginti. Taip pat reikia turėti tvirtas, aštrias žirkles (sekatorius) plonoms šakoms, kad nukirptų lygiai. Gerų žirklių ašmenys būna nuimami, o nuėmus juos lengva tinkamai pagaląsti.

Kai imatės darbo, įrankiai turi būti švarūs ir dezinfekuoti. Juos galima nuplauti vandeniu. Dezinfekuoti reiktų 70 proc. spiritu arba organiniais tirpikliais.

Medžių žaizdoms užtepti tinka aliejiniai arba su fungicidais sumaišyti aliejiniai dažai, purškiamas ar tepamas sodo tepalas. Svarbu žinoti, jog jį užtepti plonu sluoksniu reikia tą pačią dieną po genėjimo.