Tačiau jei jums, pavyzdžiui „Mokvežos“ arba „Senukų“ statybinių medžiagų parduotuvėje įbruks iš Rusijos, Ukrainos ar Lenkijos atvežtą cementinę plokštę kaip „cetrį“, tai net nepastebėsite. Vizualiai visos cementinės plokštės labai panašios. Gal tik vienos sunkesnės ir masyvesnės. O kas ten smulkiomis raidėmis parašyta ant gaminio etiketės retas kuris pasidomi. Visos cemento-pjuvenų plokštės dažnai pavadinamos cetrio vardu ir jei parduotuvės konsultantas sako, kad ta plokštė yra „cetris“, tai, nebūtinai taip ir yra.
Neseniai teko girdėti vieną istoriją, kaip Elektrėnų rajone, vienoje didelėje medienos gaminių gamykloje buvo statomos ugniasienės į kurias rangovai susuko B degumo klasės cementines plokštes kaip „cetrį“. Vėliau, paaiškėjus, kad į ugniasienę susuktos degios plokštės, teko jas nulupti, o pertvaras montuoti iš naujo naudojant jau A degumo klasės cementines plokštes. Papildomas darbas, papildomos išlaidos.
Pasirodo, kad „cetris“ „cetriui“ nelygu. Iš pirmo žvilgsnio, visos cementinės pjuvenų plokštės atrodo vienodai. Pilkos ir tiek. Tačiau tų pilkų atspalvių yra labai daug. Ir ne tik atspalvių, bet ir plokščių savybių.
Visoms cementinėms plokštėms pavadinimas „cetris“ Lietuvoje prilipo nuo dar sovietmečiu atsiradusio čekiško gaminio „Cetris“, kurį dabar gamina „CIDEM Hranice, a.s.“ bendrovė. Šiuo metu tai yra didžiausias cemento ir pjuvenų plokščių gamintojas Europoje, kurios gamybos linijos pajėgumas siekia 55 000 m3 per metus.
Tarp visų statybinių plokščių, ar tai būtų OSB, ar DSP, ar gipso kartonas, cementinės plokštės yra bene brangiausios ir tikrai nėra būtinos tose pastato konstrukcijose, kur puikiai gali tarnauti kitokio medžiagiškumo plokštė. Tačiau yra tam tikrų vietų, kur be cementinės plokštės neapsieinama ir kur labai svarbios tampa tam tikros jos savybės.
„Pavyzdžiui ten, kur yra didesni nedegumo reikalavimai arba kur reikia didesnio atsparumo drėgmei, – pasakoja architektas Linas Meškauskas. – Be to, masyvios cementinės plokštės duoda ir geresnį akustinį rezultatą perdangose. Arba, pavyzdžiui požeminėse automobilių statymo aikštelėse, kur ne tik specifiniai degumo ir kiti reikalavimai, bet ir estetinis sprendinys iš cementinės plokštės yra patrauklus. Ten cementinė plokštė jau naudojama kaip ir baigiamoji apdailos medžiaga“.
Tai kuo gi skiriasi tikrasis „Cetris“, nuo visų kitų plokščių.
Eksploatacinių savybių skirtumai
iš pradžių reikėtų pasakyti, kad čekiškos cementinės plokštės yra sunkesnės ir masyvesnės už kitas Lietuvoje platinamas cementines plokštes. Ši savybė dažnai nepatinka statybininkams, nes su sunkesne plokšte sunkiau dirbti. Tačiau plokštės masyvumas ir didesnis svoris turi savų pliusų.
Pavyzdžiui – apkrova. 20 mm storio „Cetrio“ plokštė 0,3 metro diapazone atlaiko apkrovą iki beveik 200 kg (187,8 kg), o štai, tarkime, rusiška „Tamak“ cementinė plokštė atlaiko du su puse karto mažesnę, tik 80,3 kilogramo apkrovą.
Todėl ją uždėjus ant konstrukcijos, kuri buvo paskaičiuota didesnę apkrovą laikančiai plokštei, ji gali įlūžti, nes neatlaikys numatytos apkrovos. L.Meškauskas perspėja, kad tokia klaida yra labai dažna.
„Jokiu būdu negalima montuoti kito gamintojo cementinės plokštės ant tokios konstrukcijos, kuri buvo paskaičiuota pagal tikrojo „Cetrio“ charakteristikas“, – sako jis.
Dar viena aktuali savybė, kuri gali iš esmės skirtis – degumas. Čekiškų cementinių plokščių atsparumo ugniai klasė yra A2-s1 (nedegios). Kitų gamintojų Lietuvoje plačiai parduodamų cementinių plokščių ugnies atsparumo klasė – B.
Dar vienas įdomus skirtumas – elastingumo stipris. „Cetris“ plokštėms ši eksploatacinė savybė yra vienodo dydžio visiems plokštės storiams, o štai kitų gamintojų plokščių elastingumas skiriasi priklausomai nuo plokštės storio.
Dar vienas aktualus parametras – drėgmės įgeriamumas. Nuo šios charakteristikos priklauso kiek ilgaamžė ir atspari bus medžiaga veikiant drėgmei įvairiais metų laikais. Nuo to priklauso jos parametrų stabilumas.
Iš viso cementinės plokštės eksploatacinių savybių deklaracijoje yra net 18 punktų, kurie vienaip ar kitaip įtakoja cementinės plokštės savybes visos pastato eksploatacijos metu.
Yra tam tikrų pastato konstrukcijų arba jų dalių, kur vienos ar kitos plokštės savybės tampa itin svarbios. Pavyzdžiui, nešančiosios grindys, nešančiosios ir atraminės sienos, kurios turi pasižymėti gerais šilumos, drėgmės, garso izoliavimo, matmenų stabilumo ir kitais parametrais.
Kalbant apie nešančiąsias grindų konstrukcijas ir apkrovas joms, reiktų atskirti, kad egzistuoja įvairūs apkrovų tipai. Pavyzdžiui, taškinė ir nuolatinė apkrovos. Nuolatinė apkrova dažniausiai naudojama esant nuolatinių klojinių pritaikymo atvejams. Nuolatinė apkrova reiškia, kad ji yra stabili ir pastovi. Taip būna tada, kai virš plokščių įrengiate betono sluoksnį ir šio betono sluoksnio apkrova žymi nuolatinę apkrovą.
Tačiau pastatų ir kitų statinių konstrukcijose gali būti situacijų, kai apkrovos ant paviršiaus visą laiką keičiasi ir kinta. Tai yra grindys, ant kurių vaikšto žmonės. Vaikštantys žmonės sukelia nuolatinius apkrovų pokyčius. Tokiu atveju kalbame apie taškinę apkrovą. Logiška, kad nuolatinė apkrova yra didesnė už taškinę, nes pastaroji apkrova turi eliminuoti nuolatinės apkrovos, kurią sukelia judantys žmonės, pokyčius. Įsivaizduokite viename taške stovintį žmogų – jo svoris apytiksliai lygus 80 kg/m2, jei du žmonės stovi kartu, jų svoris apytiksliai lygus 150 kg/m2, o jei trys žmonės kalba sustoję ratu – jų svoris jau gali pasiekti ir 250 kg/m2. Ne kiekvienas „cetris“, kaip sakoma, tokią apkrovą atlaikys.
Sakysite, nekorektiška lyginant statybines medžiagas vienas girti, o kitas peikti. Tikrai. Pritariu. Visos statybinės medžiagos yra geros, jei jos naudojamos pagal paskirtį, atsižvelgiant į jų eksploatacines savybes ir charakteristikas, įvertinant tai, kokios užduotys yra joms keliamos, ko iš jų tikimasi.
Naudokite medžiagas išmintingai. Juk ne visi „veluxai“ yra „veluxai“.
