Tėvo sodintas parkas dabar didelė vertybė
Miškingoje ir sunkiai pasiekiamoje vietoje Rokiškio rajone gyvenantis 49 metų Kamajų bitininkas Linas Jakubonis aplinkinių laikomas paslaptingu keistuoliu. Jo gyvenimo būdas bei pažiūros gerokai skiriasi nuo įprastų kaimiečiams. L.Jakubonis – grynas gamtos vaikas, iš jos imantis tik tiek, kiek reikia išgyventi, ir nė per nago juodymą daugiau.
Vyras yra neįkainojamos vertybės šeimininkas, jam priklausančiame 5 hektarų plote auga daug pačių rečiausių medžių. Ši vieta – privatus dendrologinis parkas yra paskelbtas valstybės saugomu botaniniu gamtos paveldo objektu.
Parką pasodino L.Jakubonio tėvas Kazys Jakubonis – gamtos mylėtojas, augalų žinovas ir garsiojo gamtininko, biologijos mokslų daktaro Tado Ivanausko, kurio vardu pavadintas Zoologijos muziejus Kaune, draugas.
Dešimtmetį tėviškėje gyvenantis L.Jakubonis ne tik prižiūri tėvo įveistą želdyną, bet dar ir jį puoselėja, plečia – pasodina naujų retų augalų.
Pasiekiamas tik klaidžiais ir klampiais miško keliais
Tervydžių kaimą, kuriame šiandien tėra trys gyventojai, pasiekti sudėtinga. Kai su L.Jakuboniu telefonu tarėmės dėl susitikimo, vyras detaliai nupasakoja, kaip klaidžiais miško keliukais pasiekti jo valdas. Įspėja, kad namo nesimatys: jį užstoja tujos.
Žvyrkelis siaurutis ir išmaltas, vietomis apsemtas balų, abipus jo eglynai lyg pelkė, kiek užmatyti telkšo vanduo. Važiuojame nuolat užklimpdami, baiminamės, kad pasiklydom, skambinam L.Jakuboniui. Tas, paklausęs, ką matom aplinkui, liepia riedėti tiesiai, sako, išeisiąs ant kelio, esame nebetoli tikslo.
„Kelias dienas nelijo, žinojau, kad pravažiuosit. Yra ir kitas kelias, bet šituo arčiau“, – kiekvieną miškų lopinėlį pažįstantis vyras nė neabejojo, kad šunkeliuose neužstrigsim.
Aiškinti svečiams nebuvėliams, kaip pasiekti jo namus, L.Jakuboniui jau darosi įprasta. Pas jį vis dažniau viešnagėn įsiprašo sveiko gyvenimo būdo propaguotojai, ypač tie, kurie tiki gamtos gydomosiomis galiomis.
„Atvažiuoja pagulėti bičių lovoje“, – paaiškina L.Jakubonis.
Lova – dėžė ant avilių
Nuo stebuklingosios lovos ir pradedame pažintį. Ji stovi vidury lauko, retųjų medžių apsupty, ant tvenkinio kranto. Netoliese žydi dar šalnų nepakąsti jurginai, pievos pakraščiuose išsimėtę aviliai.
Bičių lova – tai ryškiai žalia dviejų metrų ilgio ir siauros lovelės pločio dėžė su stogeliu. Ji gerokai pakelta nuo žemės, kilstelėta tiek, kokio aukščio būna standartinis avilys, mat po lova aviliai ir įtaisyti. Paprasčiau sakant, gultas yra tų trijų avilių stogas.
Dėžės sienoje įtaisytos slankiosios durys. Viduje – balta paklode užtiestas čiužinys ir pagalvė. Priešingoje durims sienoje išpjautas mažas langelis. Pro jį pažvelgus matyti didelis veidrodis, įtaisytas taip, kad matytųsi bičių landos.
L.Jakubonis aiškina bičių lovos efektą: kai atsiguli ir užsidarai duris, imi kvėpuoti avilio aromatu, nes patalpa ventiliacijos angomis, uždengtomis tinkleliais, susisiekia su aviliais. Bičių dūzgimas sukuria specifinį biolauką.
Bitės atkuria gamtos ritmą
„Žmogus yra išsiderinęs. Bitė dirba gamtos ritmu. Čia pagulėjus organizmas tarsi perima jų režimą, tai milžiniškas sveikatingumo užtaisas, stebuklingas poveikis“, – keistąjį įrenginį giria L.Jakubonis.
Bičių lovoje jis miega po kelias savaites ištisai, tad savo kailiu patyrė skirtumą nuo miego įprastoje lovoje. Ant bičių užtenka daug trumpesnio miego, o jautiesi žvalesnis.
Pamiegojęs ant dūzgiančių avilių ryte pabundi daug geriau pailsėjęs ir energingesnis, per dieną gali daugiau nuveikti, nepriveikia nuovargis.
„Kai pas jas gyvenu, bitės dabar mane pripažįsta kaip savą, visiškai nebegelia, mūsų vienodas bioritmas“, – tikina jis.
Paklaustas, ar pajuto gydomąjį bičių lovos poveikį, gal išsigydė slogą ar peršalimą, vyras šypsosi ir sako, kad nėra nuo ko gydytis, nes jis neserga, neprisimena, kada slogavo.
Bičių lovoje vyras miega tik tuo metu, kai vabzdžiai aktyvūs. Žiemą bitės miega, jų negalima trikdyti. Tuo laiku bičių perpus sumažėja, perų nebėra, senosios išmiršta.
Bičių cukrumi nemaitina
L.Jakubonis yra iš tų retų bitininkų, kurie bičių nemaitina cukrumi, jų negydo jokiais vaistais.
„Negi bitė žmogui medų neša? Neša sau, o žmogus bitelę apvagia, prideda blogo maisto. Aš medaus išimu tik perteklių, pirmiausia žiūriu, kad avilio šeimininkėms sočiai liktų, palieku apie 18–20 kilogramų“, – aiškina vyras.
Pagal senas tradicijas tikru bitininku laikomas žmogus, turintis ne daugiau kaip 21 avilį. Tokia bičių sankaupa vienoje vietoje yra maksimali.
„Gamta nemėgsta didelės koncentracijos: jei bičių per daug, jos ima sirgti, be antibiotikų neišlaikysi. Štai vienais metais lapių pagausėjo, iš karto niežai apstojo ir dalis išmirė, gamta pati skaičių pareguliavo. Bitė – dieviškas padaras, ji neserga, o suserga tik tuomet, kai bitininkas blogas, nesilaiko gamtinės harmonijos“, – mintimis dalijasi L.Jakubonis.
Idėja atkeliavo iš Ukrainos
Bičių lova L.Jakubonis naudojasi antri metai.
„Ir daugiau šalies bitininkų tokias lovas turi, tik Rokiškio rajone aš toks vienas“, – sako jis.
Sveikatingojo namelio idėja atkeliavo iš Ukrainos.
„Bitininkai pažiūrėjo, kaip tos lovos sukonstruotos, atsivežė nuotraukų, papasakojo, kaip žmonės gydosi. Už valandą gulėjimo bičių lovoj jie ima 10 eurų. Štai koks brangus dalykas! Sugalvojau ir aš tokį įsitaisyti“, – aiškina L.Jakubonis.
Bičių lovos modelį nusibraižė jis pats, bet namą – baldą gaminę meistrai iš Alytaus padarė pakeitimų.
„Buvau sumanęs dengti stiklinį stogą. Guli, žiūri į dangų, skaičiuoji žvaigždes, matai mėnulį, bet vietoj stiklo viskas aklinai užkalta“, – sako jis.
Mokytis bitininkystės L.Jakuboniui nereikėję, viską apie bites ir jų priežiūrą išmoko iš tėvo, tas daug metų dirbo kolūkio bitininku.
Pasirašė tylos sutartį
Kalbėti apie medžius ir bites L.Jakubonis gali be perstojo, o pasakoti apie savo gyvenimą nelinkęs.
L.Jakubonis buvo dukart vedęs ir dukart išsiskyrė, turi 4 vaikus. Pirmoji žmona ir du vaikai gyvena mieste, antroji su atžalomis išvykusi gyventi į užsienį. Ryšio su vaikais nepalaiko, esą toks buvęs buvusių žmonų sprendimas.
Paklausus, kokią specialybę yra įgijęs, vyras tarsteli jaunystėje mokęsis Sankt Peterburgo aviacijos mokykloje, dirbęs viename Sibiro kariniame oro uoste Irkutsko srityje, buvęs naikintuvo MIG 31 pilotu. Kildavę į tokį aukštį, kad reikėdavę deguonies kaukių.
„Pasirašiau dokumentą, draudžiantį kalbėti, ką ten mačiau ir girdėjau. Jis neturi senaties, pasižadėjau tylėti iki gyvenimo galo. Tik su tokia sąlyga mane išleido“, – paaiškina, kodėl nenori kalbėti apie tą laiką.
Sugriuvo būriai mokslininkų
Į tėvų namus L.Jakubonis atsikraustė prieš dešimtmetį. Iki tol gyveno mieste, turėjo ten namą, bet visad traukė arčiau gamtos.
Tada apie retų medžių oazę jo valdose mažai kas žinojo.
„Tvarkiausi dokumentus įregistruoti namų valdai. Gavau atsakymą, kad namų valda gali būti ne didesnė nei hektaras, man liepė paaiškinti, kodėl ji yra 5 hektarų. Aš ir išdėsčiau viską raštu apie tėvo sodintus retus medžius“, – kalba vyras.
Tuoj po to L.Jakubonio sodybą užgriuvo Aplinkos apsaugos ministerijos valdininkai ir mokslininkai. Kad viską įvertintų, ėjo aplink kiekvieną medį, matavo lazeriu, registravo. Buvo sudarytas čia augančių vertingiausių augalų žinynas, jame atsidūrė beveik trys šimtai medžių ir krūmų. Visi buvo inventorizuoti.
Paplušėjus mokslininkams, visas 5 ha plotas buvo paskelbtas valstybės saugoma teritorija. Dabar yra ruošiamas projektas šiam dendrologiniam parkui sutvarkyti, valstybės lėšomis bus nutiesti takai, plotas pritaikytas turistų ekskursijoms.
„Man niekas jokio etato nežada, aš tiesiog čia gyvenu ir prižiūriu savo medžius, be manęs parkas prapultų, po žiemos gausybė darbo, reikia surinkti nukritusias šakas, aplinkui nušienauti. Vienam viską aprėpti fiziškai labai sunku. Nežinau, gal kada atsiųs čia kokią pagalbą“, – sako vyras.
Parduodavo ragus, pirkdavo medžius
Kaipgi tokiame užkampyje atsirado žmogus – išskirtinių augalų karalystės įkūrėjas?
„Koks ten tėčio išsilavinimas, nebuvo jam kada mokytis. Jis buvo partizanas, ištremtas į Sibirą. Lageryje Karagandoje prabuvo 7 metus. Tėtis buvo savamokslis augalų entuziastas, mokėjo ne vieną kalbą, tarp jų ir lotynų. Iš pradžių susirašinėjo su Tadu Ivanausku, abu dalijosi patirtim apie augalus, paskui su jo dukterim susirašinėjo. Grįžęs iš tremties sunkiai kūrėsi, čia viskas buvo išdeginta. Sovietmečiu niekas neleido čia tų medžių sodinti, tai jis įsidarbino kolūkio bitininku. Visa, ką sodino, sakė, kad dėl bičių, tada nebedraudė plėsti retųjų augalų teritorijos“, – pasakoja L.Jakubonis.
Vėliau L.Jakubonio tėvas dirbo dar ir miškininku.
„Parkas įveistas už ragus. Tėvas juos rinko ir mainė į sodinukus. Rubliai buvo beverčiai, už juos ypatingo augalo negausi, o briedžių ir elnių ragus tada laikė vertybe“, – sako vyras.
Laukymėje rikiuojasi visokių medžių eilė, o po jais stovi aviliai.
Aukšti ir išsikeroję kamšteniai – medžiai, iš kurių žievės gaminami kamščiai, yra bičių numylėtiniai. Kai jie pražysta žaliais žiedeliais, aplinkui net kaukia nuo bičių gausos.
„Bitės ant žiedelių net nakvoja. Medus labai vertingas, nesicukruoja“, – pasakoja bitininkas.
Nuo bičių pavasarį ūžia ir raudonai pražydęs sidabrinis klevas.
Čia pat galingas japoninis platanas, kurio lapų apačia tamsiai raudona, retas mažalapis japoninis klevas, tekšnė, daug skirtingų rūšių kaštonų, kuriuos mokslininkai laiko labai vertingais.
Ėmė rinkti ragus
Nė vienas plačiaragis savo karūnos L.Jakubonio sodyboje nepametė, bet vyras ragų turi prikaupęs kelias dėžes. Rinkti juos pradėjo prieš trejus metus.
„Šiemet rekordas, radau 39-is“, – džiaugiasi bitininkas. Pernai rado 20, užpernai dar mažiau.
Kai pažįstami juokiasi, kad L.Jakubonis ragų rinkti eina kaip kitas grybauti, vyras prieštarauja. Specialiai ragų jis nerenka, tiesiog ateina ženklas, ir bitininkas nebepajėgia jo nepaisyti, tada eina į „nurodytą“ vietą ir ragus pasiima.
L.Jakubonis tikina, kad ženklas nereiškia jokios mistikos. Būna, kelias naktis iš eilės ima sapnuoti vis tą pačią vietą miške, supranta, jog privalo ten nukakti. O paklausęs sapno niekad negrįžta tuščiomis.
Kartą vienu išėjimu rado penkias didžiules ragų šakas. Jos sunkios, glėbyje kaip malkų nepaneši, tad surišo virve, persimetė per petį taip, kad dvi šakos kabaldavo ant krūtinės, trys ant nugaros, ir keliu patraukė namo.
Pro šalį pralėkė mašina, dėjo ant stabdžių ir atvairavo atbulom. Mašinoje sėdėję vyrai negalėjo savo akimis patikėti, kokį lobį tempia sutiktasis. Sakė, visą gyvenimą miškuose dairosi ragų ir niekad nė mažiausio nepavyko rasti, o čia šitokia krūva.
Dar nežino, ką su radiniais darys
Ragai L.Jakuboniui tiesiog po kojomis „dygsta“. Kartą važiavo dviračiu per tiltą, staiga subarškėjo ratas ir jis vos neapvirto. Žiūri, o ten į dviračio stipinus įsispraudusi ragų šaka.
Kitąkart sapno vedamas atsibeldė į pelkėtą balą. Aplinkui traktoriaus išvažinėta, nė panašumo, kad ragus rastų. Staiga mato – kaži kas purve blizga, pakelia, o ten taurelė degtinei gerti, ant šono paveiksliukas su briedžiu.
„Štai tau ir ženklas – dėl taurelės miškan trenkiausi“, – iš savęs pasijuokė vyras, bet už kelių šimtų metrų aptiko ir tikrus didelius ragus.
Buvo, kad rago galiuką pastebėjo ką tik suartame lauke. Dar abejojo, ar verta eiti, gal ten tik plūgų suskaldyta atplaiša. Vis dėlto nuklampojo per dirvoną ir ištraukė nė kiek nepažeistus milžiniškus ragus.
„Sudėjau ragus miegamajame ant lovos. Žiūriu vieną rytą – visas langas nutepliotas, lyg nulaižytas kieno, išeinu laukan, apžiūriu: palangėj briedžio pritrypta, matyt, langą laižė manydamas, kad druska. Juokiuosi, kad atėjo pro langą pamestų ragų pažiūrėti“, – neįtikėtiną nuotykį pasakoja L.Jakubonis.
Bitininkas kol kas nežino, ką darys su rastaisiais ragais.
„Tėvas jų dėka parką padarė, gal ir man jie kaip nors pasitarnaus“, – svarsto jis.
