Montuosite naują stogą? Permokėti neverta

Pirmiausia reikia pastatyti tvirtą pagrindą – laikančiąją stogo konstrukciją, prie kurios bus tvirtinami stogo lakštai ir kitos stogo dalys. Konstrukciją sudaro mūrtašis (mūrlotas), gegnės, stygos, grebėstai, papildomos atraminės konstrukcijos. Stogo konstrukcijos sudėtingumas priklauso nuo pasirinkto stogo tipo, jam tenkančių apkrovų, nuolydžio, paskirties ir naudojamos medienos tipo.

Stogo konstrukcijai naudojama tik sausa mediena, kurioje nėra nestabilių šakų, puvinių, gilių plyšių. Gaminiai iš drėgnos medienos visiškai netinka – vėliau džiūdama ir besitraukdama ji gali sugadinti visą konstrukciją. Statybos techniniame reglamente nurodama, kad šlaitinių stogų konstrukcijos ir medienos gaminių masinis drėgnis turi būti ne didesnis kaip 20 proc. ir ne mažesnis kaip 8 proc.

Gegnių skersmuo priklauso nuo stogo dangos tipo ir sniego apkrovos, ilgio, atstumo tarp gegnių, šlaitinio stogo nuolydžio. Grebėstai montuojami statmenai gegnėms, jie laiko stogo dangą arba ištisinį paklotą. Grebėstai užtikrina oro cirkuliaciją po stogo danga, juos montuojant suformuojamas tarpas susidariusiam kondensatui nutekėti. Grebėstavimas gali būti tankus, retas arba ištisinis. Dengiant stogą banguotaisiais lakštais, grebėstavimo žingsnis retas, dengiant čerpėmis ir skarda – tankus, o dengiant bituminėmis čerpelėmis, dedamas ištisinis paklotas.

Garantinio stogų remonto darbus atliekančios UAB „Vedu“ vadovas Laimonas Gečas pabrėžia, kad statant konstrukciją nereikšmingų smulkmenų nėra. „Ypač svarbu teisinga stogo konstrukcijos geometrija – tai leidžia išvengti problemų vėliau, stogą dengiant bet kuria pasirinkta danga“, – teigia L. Gečas.

Sumontavus stogo konstrukciją ir pradėjus dengti stogą dažnai daroma klaida – stogo šiltinamoji medžiaga klojama ne sluoksniais. Šiltinamąją medžiagą rekomenduojama kloti sluoksniuojant taip, kad kitas sluoksnis uždengtų pirmojo sandūros vietas. Priešingu atveju šaltis į namo vidų gali patekti per sandūrose susidariusius tarpus.

Statant šiuolaikines stogo konstrukcijas naudojama daug šiltinamosios medžiagos, todėl stogo dangos jokiu būdu negalima tvirtinti tiesiai ant konstrukcijos – ji turi būti apsaugota nuo drėgmės, o ypač – gerai vėdintis.

Prieš dedant stogo dangą, neapšiltintas stogas padengiamas antikondensacine plėvele, o apšiltintas – difuzine plėvele. Drėgmė iš vidinės stogo dalies išgaruoja (oras ją tiesiog išpučia) per tarpelį tarp stogo dangos ir viršutinės difuzinės plėvelės. Vėdinimo tarpo aukštis turi būti ne mažesnis kaip 2 cm. Tai ypač aktualu, kai ant vidinių stogo dangos paviršių (pavyzdžiui, skardos lakštų) susidaro garų kondensatas.

Po stogo danga būtina patiesti pakankamai laidžią garams difuzinę plėvelę, kuri leidžia drėgmei išgaruoti iš stogo konstrukcijos. Plėvelė iš viršaus prispaudžiama prie gegnių 3 cm storio tašais. Skersai tašų pritvirtinami grebėstai, o vėliau prie jų tvirtinama pati stogo danga. Plėvelės garų laidumo rodiklis Sd turi būti ne didesnis kaip 0,02. Siūloma rinktis ir mažesnio laidumo, pavyzdžiui, „Eternit Baltic“, stogo plėvelę, kurios Sd = 0,01.

Stogdengio Gedimino Batučio teigimu, renkantis difuzinę stogo plėvelę pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į jos patvarumą: atsparumą klimato sąlygoms, ultravioletiniams spinduliams, mechaniniams pažeidimams, kiek laiko ją galima laikyti neuždengtą (be stogo dangos).

G. Batutis atkreipia dėmesį į dar vieną klaidą, kurią dengdami stogą neretai daro namų savininkai. „Pasirinkę pigesnę stogo dangą, žmonės perka ir pigią difuzinę plėvelę, nors turėtų būti atvirkščiai. Dengiant stogą čerpėmis, galima naudoti plonesnę, o kartu ir pigesnę difuzinę plėvelę, nes čerpinis stogas per daug neįkaista. Tačiau būtina įvertinti ir stogo nuolydį“, – pataria patyręs stogdengys.

Difuzinės plėvelės sudarytos mažiausiai iš trijų keturių sluoksnių, antikondensacinės – iš dviejų. Papildomi sluoksniai sustiprina membranos apsaugą nuo ultravioletinių spindulių ir mechaninių pažeidimų. Difuzinės plėvelės privalumas tas, kad nereikia įrengti ventiliacinio kanalo, o šiltinamąją medžiagą galima kloti per visą gegnių storį.

Per ypač mažas difuzinės plėvelės poras nepersisunkia vanduo, bet gali pasišalinti garai. Plėvelė turi būti kruopščiai sumontuota ant stogo kraigo, karnizo ir stogo kraštuose taip, kad ant viso stogo paviršiaus sudarytų vientisą sandarų lauką. UAB „Vedu“ vadovo L. Gečo nuomone, kol kas į difuzinės plėvelės klojimą žiūrima gana atsainiai, tačiau ją būtina sumontuoti ypač kruopščiai.

„Nekvėpuojanti“ stogo plėvelė dažniausiai naudojama tada, kai stogas nešiltinamas. Klojant šią plėvelę, tarp jos ir šiltinamosios medžiagos būtina padaryti oro tarpą išsiskyrusiai pastato drėgmei nukreipti į lauko pusę. Tokią plėvelę galima naudoti ir kaip papildomą apšiltintų stogo konstrukcijų (ypač – mažo nuolydžio šlaitų) hidroizoliacijos sluoksnį. Tokiu atveju tarp stogo plėvelės ir šilumos ar vėjo izoliacinės plėvelės būtina palikti ne mažesnį kaip 5 cm pločio vėdinimo tarpą.

Nereikėtų pamiršti, kad vėjo izoliacinė plėvelė dedama dar prieš klojant šiltinamąją medžiagą. Ši plėvelė neleidžia garams patekti į pastato ir stogo konstrukcijas, taip pat į šiltinamąją medžiagą.

Vietos, kur plėvelė liečiasi su siena, kaminu, stoglangiu ar kitomis konstrukcijomis, turi būti sandarios. Sandarios turi būti ir vietos, kur plėvelė jungiasi su ventiliaciniais tašeliais. Tam naudojamas specialus sandariklis, kuris tepamas ant tašelių prieš juos montuojant. Speciali juosta naudojama plėvelei prie vertikalių paviršių priklijuoti. Šią juostą galima naudoti ir tarpui tarp plėvelės ir ventiliacinio tašelio sandarinti.

Kraigo sandarinimo juosta naudojama horizontaliems ir nuožulniems kraigams sandarinti. Ši juosta užtikrina vėdinimą ir apsaugo nuo dulkių, vandens, sniego. Įprastą kraigo sandarinimo juostą sudaro dvi aliuminio juostos, tarp kurių yra polipropileno audinys. Dėl specialiai profiliuotų juostos briaunų montuoti galima ant įvairių stogo dangų.

Savaime prilimpanti kamino sandarinimo juosta EPDM tinka kaminams, stoglangiams, stogo ir sienos sandūroms sandarinti. Kadangi yra lanksti, ja lengva užsandarinti sunkiai pasiekiamas vietas.

L. Gečas pataria stogo vietas, kur keičiasi šlaitų kampai, sandarinti ne tik specialia juosta, bet ir skarda. „Kai kurių gamintojų sandarinimo juosta, jeigu ji neapsaugota nuo ultravioletinių spindulių, laikui bėgant pradeda trūkinėti, praranda elastingumą. Uždengus juostą skarda, blogiau tikrai nebus“, – aiškina L. Gečas.

Jam pritardamas G. Batutis ir išskiria tris pagrindines stogo sandarinimo priemones: plėvelę (difuzinę ir garo izoliacinę), sandarinimo juostą ir skardinimą. „Apskardindami sandūras sukuriame dvigubą apsaugą nuo kritulių ir sniego, o kartu ir pačią juostą apsaugome nuo atmosferos poveikio“, – tikina G. Batutis.

Dar viena stogo dangos sandarinimo priemonė – sandarinimo virvė. Ji naudojama dengiant labai mažo nuolydžio stogą banguotaisiais lakštais. Tvirtinama tarp banguotų lakštų jungčių per visą sujungimo plotį.

Vis dėlto svarbu užtikrinti ne tik stogo sandarumą, bet ir tinkamą vėdinimą. Priešingu atveju besikaupianti drėgmė pakenks tiek stogo konstrukcijai, tiek šiltinamajai medžiagai.

Kad stogas gerai vėdintųsi, rekomenduojama ant stogo dangos kas 20 kvadratinių metrų įrengti vėdinimo kaminėlius reikalingam oro srauto judėjimui užtikrinti. Jeigu kraigas sandarinamas skardos lankstiniais, kraigo ventiliacijai būtina naudoti vėdinimo juostą šiai stogo daliai nuo sniego, lietaus, drėgmės, dulkių ir purvo apsaugoti bei stogo šlaitų šiltinamojo sluoksnio ir dangos vėdinimui užtikrinti.

Ne mažiau svarbus stogo elementas yra vėjalentės, naudojamos stogo kraštų apdailai. Vėjalentės nuo karnizo iki kraigo paeiliui tvirtinamos prie tų pačių grebėstų, prie kurių pritvirtinta stogo danga. Anot L. Gečo, vėjalentės suteikia stogui ne tik vientisumo (atlieka ne tik estetinę funkciją) – stogo pakraščiuose jos apsaugo difuzinę plėvelę nuo ultravioletinių spindulių.

Ne vieno namo stogą uždengęs G. Batutis priduria, kad vėjalentės būtinos dar ir todėl, kad stiprus vėjas nenuplėštų stogo dangos. „Štai UAB „Eternit Baltic“ siūlo rinktis vėjalentes, kurios jau yra pritaikytos tam tikrai stogo dangai, jų, priešingai nei paprastų lentų, nereikia dažyti, be to, jos yra ilgaamžiškesnės“, – originalių vėjalenčių privalumus vardija G. Batutis.

Net jeigu ant stogo tenka lipti gana retai, jis vis tiek turi būti saugus. Tam, kad prireikus būtų galima lengviau ir saugiau pasiekti įvairias stogo vietas, naudojamos sieninės ir stogo kopėtėlės.

Sniego užtvaros (vadinamosios sniego gaudyklės) nuo sniego nuošliaužų apsaugo ir žmones, ir kai kurias stogo dalis (pavyzdžiui, lietvamzdžius, latakus – nuo sulankstymo ar sulaužymo).

Dar rekomenduojama padaryti užtvarą, saugančią, kad po stogu nepatektų paukščiai ir stambūs vabzdžiai. Užtvara tvirtinama po pirmąja stogo dangos eile karnizinėje stogo šlaito dalyje. Per šią užtvarą oras lengvai patenka po stogo danga, todėl ji gerai vėdinasi. Neįrengus apsaugos nuo paukščių ir vabzdžių, vėliau gali tekti gailėtis.

„Paukščiai prineša po stogo danga daug šiukšlių – pavyzdžiui, vienas susuktas lizdas prilygsta maždaug kibirui šiukšlių. O štai širšės sukdamos lizdus pažeidžia difuzinę plėvelę ir ji tampa nesandari“, – aiškina L. Gečas. Jo teigimui, apsaugoti stogą nuo paukščių yra lengviau nei „uždaryti“ jį nuo vabzdžių.

Tinkamai sumontuota laikančioji stogo konstrukcija, šiuolaikinius energijos taupymo standartus atitinkanti šilumos izoliacija, teisingai paklotos plėvelės ir įtaisyti ventiliaciniai stogo elementai bei apsaugos nuo kenkėjų – visa tai turi didelės įtakos garso ir šilumos izoliacijai, estetiniam vaizdui, ilgaamžiškumui. Todėl visas stogo dalis reikia įrengti atidžiai, kad jos gerai atliktų savo funkcijas ir derėtų tarpusavyje.