Kaip išsirinkti žaliąsias trąšas
Prieš renkantis sideratus, reikia žinoti, kokią užduotį jiems skirsime, kitaip pasakius, kokią problemą jie turi išspręsti, rašo ogorod.ru.
Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį į žaliųjų trąšų pasodinimo terminus. Skiriasi sideratų sėjos, sudygimo ir subrendimo intervalai, o juk tas pats augalas skirtingais savo gyvavimo tarpsniais duoda skirtingą poveikį.
Ir dar: negalima nusipirkti didžiulio maišo su žaliųjų trąšų sėklomis ir juo užsėti visą sklypą. Juk kiekvienas augalas turi savų nedraugų.
Kokių būna žaliųjų trąšų
Populiariausi sideratai: garstyčios, facelija, vikis ir rapsas. Tačiau įsigyti galima kur kas įvairesnių rūšių.
Pašarinės pupos
Kalbant apie išauginimą, pupos – vienas mažiausiai reiklių sideratų. Vienintelė užgaida – nemėgsta rūgščios dirvos. Tokioje žemėje augalai nors ir kovos su piktžolėmis, tačiau kaups mažai azoto.
Be to, kad pupos sukultūrina dirvą, jos išsaugo žemės našumą, saugo nuo erozijos, o fosfatus paverčia tinkamais kitoms kultūroms.
Pašarinių pupų sėjos laikotarpis: nuo kovo pradžios iki rugpjūčio pabaigos.
Sėjos norma: 25 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: pupos, žirneliai, soja, pupelės, avinžirniai, lęšiai.
Dažinė mėlžolė
Šiam augalui visiškai nesvarbu, kokioje dirvoje jis augs, dažinė mėlžolė nereikli drėgmei, be vargo atlaiko temperatūrų svyravimus, pakenčia šešėlį.
Jos ryškūs žiedai vilioja bites, o pats augalas dirvą prisotina azotu, kalciu, kaliu ir augalams tinkamu fosforu. Ypač gerai atkuria dirvą laukuose, kur anksčiau augo bulvės.
Daržinės mėlžolės sėjos laikotarpis: po žiemos (nupjauti pavasarį) arba liepą-rugpjūtį.
Sėjos norma: 2 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: visos kopūstų rūšys, ridikai, ropė, ridikėliai.
Vikis
O štai šis sideratas – kitoks nei dažinė mėlžolė. Jis kur kas reiklesnis. Jo besivyniojantiems stiebams reikia atramos, todėl vikį reikia sėti drauge su kitomis, tvirtesnėmis žolėmis, pavyzdžiui, avižomis, barborytėmis ar garstyčiomis. Prastoje dirvoje vikis gali apskritai nesudygti, ir, priešingai, patręštoje žemėje uždera dvigubai.
Vikio sėjos laikotarpis: kovo pabaiga, birželio pradžia arba po žiemos. Nuimti po trijų mėnesių.
Sėjos norma: 15 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: pašarinės pupos, žirneliai, soja, avinžirniai, pupelės, lęšiai.
Dirvinis žirnis
Šį šviesą mėgstantį augalą gležnu stiebu sėja su tvirtesnėmis žolėmis proporcija 3:1. Be to, kad žemę prisotina azotu, dirvinis žirnis privilioja sliekų ir dirvai naudingų mikrobų. Dirvinį žirnį auginant kaip sideratą ypač reikia atkreipti dėmesį į laistymą.
Dirvinio žirnio sėjos laikotarpis: nuo kovo pabaigos iki rugpjūčio vidurio.
Sėjos norma: 20 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: pašarinės pupos, žirneliai, soja, avinžirniai, pupelės, lęšiai.
Baltoji garstyčia
Kaip ir kitos žaliosios trąšos, baltoji garstyčia išpurena dirvą, tačiau augalas vertingas ne vien tuo. Jos šakų išskiriama siera atbaido vabalų lervas, kurklius, šliužus, sprakšius, mažina bulvinės fitoftoros ir fuzariozės pavojų.
Baltąją garstyčią galima sėti ne tik atviruose sklypuose, bet ir šiltnamiuose.
Baltosios garstyčios sėjos laikotarpis: bet kada. Nukirsti praėjus 40 dienų nuo pirmų daigų.
Sėjos norma: 2 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: visos kopūstų rūšys, ridikai, ropė, ridikėliai.
Sėjamasis grikis
Kaip žalioji trąša, sėjamasis grikis visiškai nereiklus dirvai: gali augti ir prastose, ir rūgščiose, ir sunkiose žemėse. Nepaisant dirvožemio, grikis jį praturtina organinėmis medžiagomis, kaliu ir fosforu.
Sėjamojo grikio tarpimui gali pakenti tik stiprus atšalimas arba užsitęsusi sausra.
Sėjamojo grikio sėjos laikotarpis: bet kada. Pasirodžius žiedams nukirsti po mėnesio.
Sėjos norma: 15 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: nėra skirtumo.
Barkūnas
Šviesą ir šilumą mėgstantis barkūnas auga bet kokioje dirvoje. Šis augalas nesunkiai atlaiko sausrą, tačiau perlaistymo negali pakęsti. Barkūnas atbaido sprakšius ir peles. Prireikus galite jį sėti nuokalnėse – puikiai jas sutvirtina. Tuo pačiu barkūnas mažina dirvos rūgštingumą ir užteršimą apvaliosiomis kirmėlėmis.
Barkūnas nesudėtingai sėklomis dauginasi pats. Tad jei neketinate šio augalo į sklypą įsileisti ilgam, reikėtų jį nukirsti iki subręs sėklos.
Barkūno sėjos laikotarpis: nuo kovo iki rugpjūčio, nukirsti po trijų mėnesių arba kitąmet.
Sėjos norma: 2 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: pupos, žirneliai, soja, pupelės, avinžirniai, lęšiai.
Italinė šerytė
Tai gražus ir nepigus augalas. Italinė šerytė atspari šalčiams, jos nepuola vabzdžiai ir ligos. Šis augalas dirvą prisotina baltymais, krakmolu, azotu ir natūraliu cukrumi.
Italinės šerytės sėjos laikotarpis: gegužė (kai jau galite būti tikri, kad nebebus šalnų), nukirsti prieš varpojimą.
Sėjos norma: 10 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: bet kokie varpiniai augalai.
Baltasis dobilas
Baltąjį dobilą sėja kartu su grūdinėmis kultūromis. Jis puikiai saugo žemę nuo erozijos, išstumia piktžoles, pridengia dirvą, be to, tai – dekoratyvinis augalas.
Kadangi dobilo sėklos itin smulkios, augalą sudėtinga sėti. Darbą pasilengvinsite sėklas sumaišę su smėliu.
Baltojo dobilo sėjos laikotarpis: nuo balandžio iki rugpjūčio, nukirsti likus dviem savaitėms iki pagrindinės kultūros pasodinimo.
Sėjos norma: 2 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: pupos, žirneliai, soja, pupelės, avinžirniai, lęšiai.
Raudonasis dobilas
Raudonasis dobilas gerai veši šešėlyje, o rūgščios ir druskingos žemės negali pakęsti. Augalas dirvą praturtina azotu, ją struktūruoja, gali pasitarnauti kaip medingasis augalas.
Raudonojo dobilo sėjos laikotarpis: kovo pabaiga-balandžio pradžia.
Sėjos norma: 2 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: pupos, žirneliai, soja, pupelės, avinžirniai, lęšiai.
Rausvasis dobilas
Atsparus žiemai ir ne toks reiklus dirvai kaip jo raudonasis pusbrolis, tačiau ir azoto pagamina mažiau. Dažniausiai rausvąjį dobilą sėja nuokalnėms sutvirtinti ir naudingiems vabalams privilioti.
Rausvojo dobilo sėjos laikotarpis: nuo balandžio iki rugpjūčio, kirsti likus dviem savaitėms iki pagrindinės kultūros sėjos.
Sėjos norma: 2 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: pupos, žirneliai, soja, pupelės, avinžirniai, lęšiai.
Lubinas
Tai – vienas gražiausių sideratų. Jis našiai dera bet kokioje dirvoje, priaugina daug žaliosios masės, žemę praturtina azotu, reikiamu fosforu, organinėmis medžiagomis, iš gelmių į paviršių pakelia maistingąsias medžiagas. Be to, lubino baidosi kurkliai ir grambuolių lervos.
Lubino sėjos laikotarpis: balandis arba rugpjūčio pabaiga.
Sėjos norma: 15-30 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: pupos, žirneliai, soja, pupelės, avinžirniai, lęšiai.
Liucerna
Žaliosios trąšos iš liucernos žinomos daugeliui sodininkų. Šis sideratas prisotina dirvą azotu, sumažina jos rūgštingumą ir gerina struktūrą. Tačiau itin rūgščiose ar druskingose žemėse neauga. Svarbu žinoti, kad sėti liucerną būtina tik į drėgną gruntą.
Liucernos sėjos laikotarpis: nuo balandžio vidurio iki gegužės vidurio, nuo birželio vidurio iki rugpjūčio vidurio, nukirsti po 1,5 mėnesio.
Sėjos norma: 15 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: pupos, žirneliai, soja, pupelės, avinžirniai, lęšiai.
Aviža
Avižą kaip žaliąją trąšą taip pat žino daugelis sodininkų. Nekeista, nes aviža – vienas pigiausių sideratų, tinkantis bet kokiai dirvai, savyje sukaupęs didžiulius kiekius kalio, ištveriantis šalčius. Aviža supurena viršutinį grunto sluoksnį, apvalo žemę nuo apvaliųjų kirmėlių ir apsaugo nuo šaknų puvėsio.
Deja, aviža turi nemenką trūkumą: jos šaknyse slepiasi sprakšiai, štai dėl ko į avižų vietą pasodinti šakniavaisiai neišgyvena.
Avižos sėjos laikotarpis: nuo gegužės vidurio iki rugpjūčio, nukirsti, kai augalai išstypsta 15 centimetrų.
Sėjos norma: 20 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: šakniavaisiai.
Visos rūšys eraičino
Eraičinas – dekoratyvus augalas, tad nestebina, kad jį sode dažnai pasodina kaip puošmeną. O kaip žalioji trąša eraičinas saugo dirbą nuo erozijos. Taip pat jis tinka sėti dirvose, į kurias ketinate sodinti žoles ir daržoves.
Eraičinas dirba lėtai, todėl geriausia jį sodinti ten, kur artimiausius metus neketinate nieko auginti.
Eraičino sėjos laikotarpis: balandis-gegužė arba rugsėjis.
Sėjos norma: 30 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: varpiniai augalai ir bulvės.
Vaistinė ožragė
Šis augalas veši bet kokioje dirvoje, tačiau geriausias rezultatas – kalkingose, gerai šylančiose žemėse. Ožragė, kaip ir kiti pupiniai augalai, dirvožemį praturtina azotu, tačiau yra brangesnė. Juk ožragę vartojame ir kaip prieskonį.
Vaistinės ožragės sėjos laikotarpis: balandis-gegužė, kirsti iki subręstant sėkloms.
Sėjos norma: 5 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: pupos, žirneliai, soja, pupelės, avinžirniai, lęšiai.
Baltoji smilga
Ji mėgsta šilumą ir drėgmę, o per porą metų gali pagerinti dirvos būklę ar netgi pagausinti obelų, po kuriomis ji dažnai auga, derlių. Purena ir praturtina gruntą, jos nereikia pjauti, nes kerojasi horizontaliai, tačiau bejėgė prieš svidres.
Baltosios smilgos sėjos laikotarpis: gegužės arba rugpjūčio pabaiga, nukirsti nereikia.
Sėjos norma: 1,5 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: varpiniai augalai.
Kvietys
Taip taip, kvietys – irgi žalioji trąša, tinkanti ruošiant sunkias dirvas, į kurias bus sodinama daugelis daržovių. Kvietys purena gruntą, praturtina jį kaliu ir azotu, atbaido apvaliąsias kirmėles ir grybelinių ligų sukėlėjus.
Kviečio sėjos laikotarpis: balandis, kirsti augalui pasiekus 10 centimetrų.
Sėjos norma: 20 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: varpiniai augalai.
Rapsas
Šis augalas net tik privilioja vertingus vabzdžius, bet ir naikina sprakšius, mažina tikimybę, kad bulves apniks šašai, bulvių rizoktoniozė, o dirvą aprūpina organinėmis medžiagomis ir siera. Augalas nesunkiai ištveria šalčius, tačiau nemėgsta užliejamų teritorijų.
Rapso sėjos laikotarpis: vasarinis – kovas-balandis, žieminis – rugpjūčio vidurys. Kirsti po 1,5 mėnesio.
Sėjos norma: 1,5 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: visos kopūstų rūšys, ridikai, ropė, ridikėliai.
Žieminis rugys
Jis idealiai tinka naujuose sklypuose, nes auga bet kokioje dirvoje ir vienodai stoiškai ištveria šaltį, kaitrą, išbandymus drėgme ar jos stygių. Puikiai nustelbia varputį, o dirvą praturtina organinėmis medžiagomis.
Žieminio rugio sėjos laikotarpis: rugpjūčio pabaiga – rugsėjo pabaiga. Kirsti pavasarį ar kitos vasaros pradžioje.
Sėjos norma: 20 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: varpiniai augalai.
Seradėlė
Seradėlė mėgsta menkai rūgščią, drėgną dirvą, nors suaugti gali bet kokiame grunte. Ji žemę praturtina fosforu, kaliu ir kalciu, kurį lengvai įsisavina kiti augalai.
Seradėlės sėjos laikotarpis: balandis, kirsti po 1,5 mėnesio.
Sėjos norma: 5 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: nėra skirtumo.
Pavasarinis pelėžirnis
Ryškus nelepus daugiametis augalas vienoje vietoje gali augti net dešimt metų. Geriausia jį sėti šlaituose, kad turėtų kur įsitverti tvirtos šaknys. Be azoto, pavasarinis pelėžirnis dirvai duoda mangano ir vario.
Pavasarinio pelėžirnio sėjos laikotarpis: kovas arba spalis.
Sėjos norma: 10 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: pupos, žirneliai, soja, pupelės, avinžirniai, lęšiai.
Sorgas
Ši žalioji trąša mėgsta šilumą. Geruoju sezonu dera bet kokioje dirvoje ir ištveria užsitęsusią sausrą. Sorgas purena ir sausina dirvą, saugo nuo erozijos, privilioja sliekus, jį mėgsta dirvos mikrobai.
Sorgo sėjos laikotarpis: gegužės pabaiga – birželio pradžia, kirsti kas mėnesį.
Sėjos norma: 2-3 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: nėra skirtumo.
Barborytė
Savo savybėmis barborytė panaši į garstyčias, tačiau jos sėklos – pigesnės. Ši žalioji trąša grunte mažina sprakšius, dirvą struktūruoja, įleidžia oro. Be to, ji visiškai nereikli dirvai ir šviesai, labai sparčiai užaugina žaliąją masę.
Barborytės sėjos laikotarpis: balandį – vasarinė, rugpjūtį – žieminė, kirsti po dviejų mėnesių.
Sėjos norma: 2 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: visos kopūstų rūšys, ridikai, ropė, ridikėliai.
Pašarinis motiejukas
Jį galima kaitalioti su visomis daržovėmis, žolėmis, varpiniais augalais. Pašarinis motiejukas iškenčia šalčius, tačiau labai mėgsta drėgmę, be vargo ištveria trumpalaikius užliejimus.
Pašarinio motiejuko sėjos laikotarpis: pavasarį arba rudenį, kirsti sykį per mėnesį.
Sėjos norma: 2 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: nėra skirtumo.
Facelija
Facelija – gražus augalas, be to, dar ir naudingas. Faceliją patariama sodinti į dirvą, kurioje ką tik sirpo pomidorai, agurkai ir augo bulvės. Taip žemę paruošite kitam sezonui – padarysite ją neutralią.
Nuvaikanti apvaliąsias kirmėles, sprakšius, skėrius ir vikšrus facelija vilioja naudingus vabzdžius, o sklypą apvalo nuo vėdarėlių.
Facelijos sėjos laikotarpis: nuo kovo iki rugpjūčio, kirsti po mėnesio.
Sėjos norma: 10 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: nėra skirtumo.
Avinžirnis
Jį retai pasitelkia kaip sideratą. Greičiausiai, dėl nemenkos kainos ir dėl neveiksmingumo kovojant su piktžolėmis.
Tačiau avinžirnis neprastai aprūpina dirvą, ją struktūruoja, ištveria neilgą sausrą ir šalčius.
Avinžirnio sėjos laikotarpis: kovas, kirsti nužydėjus.
Sėjos norma: 6 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: pupos, žirneliai, soja, pupelės, lęšiai, bulvės, pomidorai.
Esparcetas
Tai gražus, bet įnoringas augalas: bijo tamsos, piktžolių, kenkėjų, rūgščių ir druskingų dirvų. Per kelerius metus privilioja naudingų vabzdžių, prisotina žemę azotu ir organinėmis trąšomis.
Esparceto sėjos laikotarpis: balandis arba rugsėjis.
Sėjos norma: 1 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: nėra skirtumo.
Miežis
Miežis lengvai ištveria šalčius ir sausrą, nereiklus dirvai. Deja, miežis traukia sprakšius. Kita vertus – sėkmingai kovoja su apvaliosiomis kirmėlėmis ir bulvių šašais, puikiai purena dirvą.
Miežio sėjos laikotarpis: balandis, kirsti po 6-7 savaičių.
Sėjos norma: 15-20 g kvadratiniam metrui.
Prieš tai dirvoje negalėjo augti: bulvės ir varpiniai augalai.
