Įvairialypė nauda
Auginant sideratinius augalus laukai, be minėtos naudos, gauna ir dar daugybę kitų privalumų. Šie gerina dirvos struktūrą, jos aeracines savybes, stabdoma dirvos erozija, suaktyvėja dirvos mikroorganizmai, storėja humuso sluoksnis. Tad norintys visų šių pagerinimų savo daržams, turėtų nepatingėti nuėmus kad ir nedidelį plotelį derliaus suskubti pasisėti šiuos augalus stebukladarius.
„Po negirdėtu „sideratų“ pavadinimu slepiasi paprasčiausi visiems nuo seno gerai pažįstami augalai. Žaliajai trąšai tinkamiausi ankštiniai augalai. Tačiau minėti augalai yra ilgesnės vegetacijos. Norintiems dirvos savybes pagerinti dar šiemet labiau tiks posėliniai augalai, kurių vegetacijos laikotarpis ženkliai trumpesnis. Tai garstyčios, aliejiniai ridikai ir kt.
Ypač rekomenduočiau garstyčias, kurios greitai sudygsta, suformuoja tankią dangą, neleidžiančią vešėti piktžolėms. Visi šie augalai patys apsirūpina azotu jį sukaupdami žalioje masėje bei šaknyse. Šių augalų šaknys, besiskverbdamos gilyn, formuoja struktūrinius darinius gerinančius dirvos savybes, kurių ilgaamžiškumą užtikrina humusas ir kitos medžiagos, susidarančios irstant šaknims bei kitoms šių augalų organinėms liekanoms“, – pataria agronomė, prekių daržininkams parduotuvėlės savininkė Jūratė Fetkevičė.
Minėti augalai žaliu kilimu dirvą padengia per keletą savaičių. Garstyčios, aliejiniai ridikai gali būti sukasami ar suariami jau po 4–6 savaičių.
Tai padarius į dirvožemį patenka daug organinių medžiagų, pagerėja biologinės dirvožemio savybes, o dėl kryžmažiedžių augalų, tokių kaip baltosios garstyčios, viduje esančių fitoncidų pagerėja dirvožemio fitosanitarinė būklė, t. y. mažėja kenkėjų, nematodų bei įvairių augalų ligų sukėlėjų kiekiai. Sideralinėms trąšoms skirti augalai gali būti sėjami nuo pavasario iki rugsėjo.
Agronomė pataria
Tiesa, žaliosios trąšos poveikis labai priklauso nuo augalų amžiaus. Todėl prieš sukasant augalus reikėtų atkreipti dėmesį į jų sukuriamą efektą, ir nepadaryti dažnos klaidos.
„Vos paaugusiuose jaunuose augaluose yra daug azoto. Aparti jie greitai suyra ir lengvai išskiria azotą. Vėlgi jei žalios masės bus pernelyg daug, ji ne suirs, o pradės rūgti, formuosis azoto perteklius, o tai gali sumenkinti būsimą derlių, todėl jos perteklių geriau kompostuoti.
Tuo tarpu brandesni augalai, kurių stiebai jau sukietėję, suyra lėčiau ir praturtina dirvą humusu, tačiau azoto turi nedaug. Kad būtų gautas optimalus variantas, į dirvą įterpti žaliąsias trąšas patarčiau augalams pradėjus krauti žiedus, bet nepražydus, kol stiebai dar nesukietėję. Tada jų biomasės azoto ir anglies santykis būna palankiausias humusui susidaryti. Žaliosios trąšos į dirvą turėtų būti įterpiamos negiliai – lengvose dirvose į 12–15 cm, sunkesnėse – vos į 6–8 cm gylį. Giliau įkasti neverta, nes augalai tada pus prarasdami maistines medžiagas“, – augalininkystės paslaptimis dalijasi agronomė.
Žaliosios trąšos – sideratiniai augalai – garstyčios, facelijos, pašarinės pupos, pašariniai ir siauralapiai lubinai, dobilai, grikiai, vikiai, seradelės, taip pat minėtų augalų sėklų mišiniai.
