Obelų kenkėjai
Obelinis žiedgraužis. Pažeidžia obelų, rečiau kriaušių, pumpurus ir žiedus. Besimaitindami peržiemoję vabalai pumpuruose išgraužia 0,5–1,5 mm skersmens duobutes, kurios paruduoja. Žiedlapiams krentant, pažeisti žiedai nustoja vystytis, neišsiskleidžia, ruduoja ir džiūsta. Vėliau pažeistų žiedų šonuose matyti apvalios skylutės.
Obuolinis vaisėdis. Pažeidžia obelų, rečiau kriaušių, vaisius. Rausvi, gelsvi su juoda galva, 12–18 mm ilgio vikšrai vaisių viduje graužia landas. Pažeistų vaisių išorėje matyti apvali anga, užkimšta voratinkliais sulipdytais smulkiais vaisiaus trupiniais.
Obuolinis pjūklelis. Pažeidžia obelų užuomazgas ar mažus vaisius. Gelsvos su juodai ruda galva, 12–15 mm ilgio lervos, užuomazgų viduje sėklalizdžio link graužia landas. Pažeistų užuomazgų ar vaisių išorėje matyti apvali anga, užkimšta šlapia mase. Pažeistos užuomazgos nubyra, o jeigu nenubyra, auga deformuotos, jų išorėje matyti kaspino formos randai.
Obelinė voratinklinė kandis. Obelims peržydėjus, voratinklinės kandies vikšrai iš voratinklio medyje pasidaro peryklą iš lapų ir voratinklio. Drugiai skraido ir deda kiaušinius liepos mėnesį.
Obelinė blakutė. Obelinės blakutės puola obelis, rečiau kitus vaismedžius. Pažeidimo vietose būna saldžių, lipnių kenkėjo išskyrų. Labai pažeisti lapeliai nebeauga, susisuka, išblykšta ir nudžiūsta, o žiedpumpuriai, žiedai ir užuomazgos nubyra.
Rusvosios sodinės erkės. Erkutės verpstiškos, žieduotos, gelsvos. Čiulpia obelų lapų ir vaisių sultis, gali kenkti ir kriaušėms. Pažeista apatinė lapų pusė įgauna šviesiai gelsvą, vėliau rudą spalvą. Ant nokstančių vaisių atsiranda labai smulkios, susiliejančios, pilkšvai rusvos dėmės, kurios vėliau susilieja į sukamštėjusį tinklelį. Kai erkių daug, pažeisti lapai anksti nukrinta, vaismedžiai blogiau pasiruošia žiemoti ir prasčiau dera kitais metais.
Raudonosios sodinės erkės. Pažeidžia obelis ir kitus vaismedžius. Pavasarį ryškiai raudonos spalvos išsiritusios erkės čiulpia jaunų lapelių sultis. Pažeisti lapai pašviesėja, paskui įgauna bronzinį atspalvį. Labai pažeisti lapai gali nudžiūti ir nukristi. Vaismedžiai prastai žiemoja ir kitąmet dera.
Lapsukiai. Lapsukiai kenkia obelims ir kitiems vaismedžiams bei uogakrūmiams. Vikšrai skeletuoja ar išėda apvalias skyles lapuose, taip pat pažeidžia žiedynus. Vėliau maitinasi susuktuose lapuose, užuomazgose ar jaunuose vaisiuose, išgraužia netaisyklingos formos duobutes.
Tripsai. Čiulpia įvairių augalo dalių sultis. Pažeidžia obelų pumpurus, vėliau žiedlapius ar žiedus, jaunus lapus ir vaisius. Pažeistos dalys pabąla, vėliau paruduoja, sutrinka jų augimas. Vaisių brendimo metu ant jų išsivysto rusvas, sukamštėjęs tinklelis.
Kriaušių kenkėjai
Kriaušinis žiedgraužis. Pažeidžia kriaušių, rečiau obelų, žiedpumpurius. Obelinis žiedgraužis taip pat kartais kenkia kriaušėms. Šie kenkėjai Lietuvos soduose, ypač pastaraisiais metais, padaro daug žalos. Lervų pažeisti žiedpumpuriai neišsiskleidžia, ruduoja ir džiūsta, šonuose matyti apvalios apie 3 mm skersmens skylutės. Išsiritę vabalai graužia juose apvalias skylutes. Vaisių užuomazgas pažeidžia išgrauždami jų paviršiuje daug duobučių.
Kriaušinis medgręžis. Kiaušinius patelės deda ant plonų šakučių prie pumpurų. Išsiritę vikšrai įsigraužia į šakutę ir šerdimi padaro landas žemyn. Pažeistų šakučių lapai nuvysta, jos džiūsta ir lūžinėja.
Kriaušinis skydamaris. Išplinta senuose, apleistuose soduose. Patelės ir lervos siurbia sultis iš kamieno, šakų, ūglių ir žievės. Medžiai skursta, blogai dera, sumažėja jų atsparumas šalčiams. Jei skydamariai užpuola jaunus medelius, jie dažniausiai žūsta.
Kriaušinis pjūklelis audėjas. Puola kriaušes, kartais – vyšnias ir trešnes. Patelės deda kiaušinėlius ant lapų apatinės pusės. Išsiritusios lervos iš pradžių skeletuoja lapus, o paaugusios apipina voratinkliais keletą lapų ir taip gyvena grupėmis, grauždamos lapus. Gūžtos panašios į obelinės kandies, tik ne tokios tankios.
Kriaušiniai gumbauodžiai. Bekojės, šviesiai gelsvos išsiritusios lervos įsigraužia į vaisiaus užuomazgą ir ten vystosi apie mėnesį. Pažeistos jos nenormaliai padidėja, pasidaro apvalios, panašios į obuoliukus. Vėliau užuomazgos susiraukšlėja ir nukrinta.
Kriaušinės erkutės. Kenkia kriaušėms, kartais šermukšniams, erškėčiams. Viename pumpure jų gali būti iki 1,5 tūkstančio. Tokie pumpurai atrodo lyg išbrinkę. Jiems skleidžiantis, erkutės ima dėti kiaušinėlius ten, kur žiemojo. Išsiritusios lervos pažeidžia besiskleidžiančius kriaušių lapus. Jie būna raukšlėti, nevienodo ilgio lapkočiais. Pažeistų lapų apatinėje ir viršutinėje pusėje susidaro nedidelės, šviesiai žalios, neaukštos pūslelės, kurios vėliau gelsta, ruduoja. Kartais net ant vaisių užuomazgų matyti netaisyklingos rausvos ar rudos raukšlėtos dėmelės. Kenkėjams pažeidus daug lapų, sutrinka medžiagų apykaita, negali normaliai vystytis pumpurai, daug jų žūsta, mažėja derlius.
Kriaušinė blakutė. Lervos, kurios įsisiurbia į pumpurus, lapus, vaisių kotelius. Pažeisti pumpurai nebeauga, iščiulpti lapai pagelsta, centrinė gysla iškrypsta. Vėliau lapai ruduoja ir džiūsta, vaisių užuomazgos, ant kurių kotelių maitinasi kenkėjai, nubyra. Besimaitindamos lervos išskiria saldžių išskyrų, jose įsiveisia saprofitiniai grybai, vaismedžio lapai ir šakutės pajuoduoja, vaisiai sumedėja. Blakučių pažeistos kriaušės blogai auga, menkai dera, būna neatsparios šalčiui.
Vapsvos. Antroje vasaros pusėje išgraužia dideles ertmes, o jaunų vaismedžių kamienų ir šakų žievę nuskuta lopeliais. Vaisiai pažeista odele greitai supūva ruduoju puviniu.
Cigarsukiai. Liepinis cigarsukis iš ką tik išsprogusių kriaušių ir kitų lapuočių lapų susuka savotišką „cigarą“, į kurį padeda kiaušinį. Išsiritę vikšrai maitinasi lapais ir vėliau nukrenta ant žemės.
Kiti pavojai
Mažasis žiemsprindis ir didysis žiemsprindis. Kenkia vaismedžiams ir daugeliui lapuočių medžių. Lietuvoje vaismedžiams daugiausia žalos padaro mažasis žiemsprindis ir kiek mažiau kenkia didysis žiemsprindis. Vikšrai graužia besiskleidžiančius pumpurus, vėliau lapus, žiedpumpurius ir žiedus. Masiškai paplitę visiškai nuėda lapus, palikdami tik pagrindines gyslas.
Amarai. Obelis daugiausia apninka žalieji obeliniai ir pilkieji obeliniai amarai, rečiau – obeliniai žoliniai amarai. Kriaušes dažniausiai puola rudieji kriaušiniai amarai, rečiau žalieji obeliniai amarai ir obeliniai žoliniai amarai. Iščiulpti ūgliai išsikraipo, sutrinka jų augimas, lapai susiraukšlėja ir susisuka, dažnai tampa juosvi, nes ant lipnių amarų išskyrų įsiveisia juodligės grybai. Sutrinka pažeistų skrotelių vaisių augimas, vaisiai būna maži, raukšlėti.
Virusai. Sėklavaisiniai sodo augalai yra pažeidžiami virusų ir kitų mikroorganizmų, kurie sukelia įvairias virusines ligas. Nėra galutinai žinomi šių infekcijų pernešėjai, todėl svarbu kontroliuoti vaismedžių sodinamąją ir dauginamo medžiagos kontrolė siekiant užtikrinti augalų sveikatingumą. Virusai nustatomi laboratoriniais testavimo metodais, naudojant kokybę.
Kitas būdas tripsų plitimo pradžiai nustatyti – geltonos arba mėlynos spalvos, padengtos entomologiniais klijais gaudyklės. Apsaugos priemonės naudojamos, kai pastebimi tripsai gaudyklėse.
Norint apsaugoti vaismedžius nuo ligų ir kenkėjų – juos reikia tinkamai prižiūrėti, t.y. purkšti augalų apsaugos priemonėmis. Būtina atlikti tris pagrindinius augalų purškimus:
1. Pirmas purškimas nuo augalų ligų - anksti pavasarį, prieš vegetaciją ar vegetacijos pabaigoje, vidutinė paros oro temperatūra neturi būti mažesnė kaip +10°C. Tam naudojami vario preparatai (vario sulfatas, „Bordo“ ar „Burgundija“ rinkiniai 100 g/10 l vandens, trąšos su botaniniais ekstraktais „Microfort“, „Copfort“ ar „Flama“ 30 ml/10 l vandens).
2. Antras, taip pat nuo ligų - prieš pat pumpurų sprogimą. Purškiama preparatais: „Score“ 2 ml/10 l vandens, „Topas“ 5 ml/10 l vandens, „Previcur Energy“ 15 ml/10 l vandens, trąšos su botaniniais ekstraktais „Mimox“, „Altosan“, „Mimoten“, „Funres“ 30 ml/10 l vandens). Jeigu ant obelų, kriaušių pasirodo kenkėjai, augalus reikia purkšti irlyspirmiausia prieš pumpurų brinkimą, po to - prieš žydėjimą ir po žydėjimo („NeemAzal“ 50 ml/10 l vandens, kalio muilas „Žaliasis“ 500 ml/10 l vandens, „Marvik“ 5 ml/10 l vandens, trąšų botaniniai ekstraktai „Deffort“, „Matrifruit“, „Oleorgan“, „Konflic“ ar „Canelys“ – 25-30 ml/10 l vandens. Esant būtinybei, purškimą nuo kenkėjų kas 10?12 dienų rekomenduojama pakartoti.
3. Paskutinis medelių ir krūmų purškimas - 15?20 parų prieš derliaus nuėmimą. Naudoti preparatus „Score“ 2 ml + „Mavrik“ 5 ml + kalio muilas 300 ml/10 l vandens arba „Mimox“ („Mimoten“) 30 ml + „Canelys“ („Matrifruit“) 30 ml/10 l vandens.
