„Apšiltinimo medžiagos turi ne vieną parametrą, kuris nusako jų savybes. Tačiau norint pasirinkti iš gaminių gausos, to neužtenka – reikia įvertinti tiek statyboms naudotas medžiagas, tiek pastato paskirtį bei klimatines aplinkybes. Nežinant to, labai lengva suklysti ir pasirinkti apšiltinimo medžiagą, kuri nebus optimali. O tai reiškia išaugusius šilumos nuostolius ir padidėjusias išlaidas“, – sako polistireninį putplastį gaminančios bendrovės „Kauno šilas“ pardavimų vadovas Tomas Čerauskas.
Iš kokių medžiagų statinys?
Bene dažniausiai pasitaikanti dilema, šiltinant pastatą, yra kokio storio apšiltinimo sluoksnio reikia. T. Čerauskas sako, kad skirtingos medžiagos turi nevienodą šilumos laidumą – vienos geriau sulaiko šilumą, kitos yra laidesnės. Medžiagos efektyvumas nusakomas šilumos laidumo koeficientu. Kuo šilumos laidumo koeficientas mažesnis, tuo geresnėmis izoliacinėmis savybėmis pasižymi medžiaga.
„Pavyzdžiui, mūro sienų, priklausomai nuo medžiagų, šilumos laidumas gali būti nuo 0,5 iki 1. Medžio ar molio su šiaudais – perpus mažesnis. Taigi statant mūrinį namą, jis bus tvirtas, bet pralaidus šilumai, kai medinis bus ne toks tvirtas, tačiau jo šiluminės savybės bus geresnės. Priklausomai nuo statyboms naudojamų medžiagų, reikėtų rinktis apšiltinimo sluoksnio storį. Jei pastatas yra mūrinis, dažniausiai išorinė siena šildoma bent 15 cm storio apšiltinimo plokštėmis“, – sako „Kauno šilo“ atstovas.
Kokia teks apkrova?
Skirtingos pastato dalys patiria skirtingą apkrovą. Ir nors didžioji dalis jos tenka pastato laikančiosioms konstrukcijoms, tokioms kaip pamatai, sienos, perdangos, tačiau apšiltinimo medžiagos taip pat yra veikiamos svorio. Kad jos nesideformuotų ir nebūtų pažeistos, taip sumažinant jų šilumines savybes, reikėtų atkreipti dėmesį į šią savybę.
„Polistireninio putplasčio stiprį nusako EPS skaičius – kuo jis didesnis, tuo plokštė pakelia didesnes apkrovas, t. y. tuo sunkiau ji deformuojama ją spaudžiant. Tarkime, pamatams tenka didžiausia apkrova, todėl čia naudojama EPS 100 ar 150 plokštėms. Ant išorinių sienų montuojamos plokštės nėra veikiamos pastato sunkio, todėl užtenka EPS 50-70. Atkreiptinas dėmesys, kad nors stogas turėtų būti viena lengviausių konstrukcijų, tačiau jei tai yra plokščiasis stogas ir jis ant paverstas terasa, tuomet jam tenka nemaža apkrova. Tokiu atveju reikėtų rinktis didesnio stiprio plokštes“, – sako T. Čerauskas.
Kokia bus pastato paskirtis ir konstrukcija?
Pastato funkcinė paskirtis lemia, kokie procesai ten vyksta. Jei tai yra gamybinės patalpos, tikėtina, yra didesnė apkrova, taip pat didesnė garų koncentracija, reikia geros garso triukšmo izoliacijos. Gyvenamosios patalpos patirs mažesnę apkrovą, taigi nereikia tokio tvirto apšiltinimo sluoksnio.
„Esant didelei apkrovai reikia medžiagų, kurios pasižymi ne tik šiluminėmis savybėmis, bet yra tvirtos. Jei tai pramoninės ar sandėliavimo patalpos, tuomet grindims rekomenduočiau naudoti itin tvirtą apšiltinimo plokštę. Kitas svarbus aspektas – statinio konstrukcija. Apšiltinimo medžiagos ne vienodai lankstosi, o nuo jų betarpiško sąlyčio su paviršiumi priklauso šilumos nuostoliai. Todėl jei statinys yra tiesiomis sienomis, reikėtų rinktis paprasčiau montuojamas apšiltinimo medžiagas, jei lenktos – tas, kurios yra lankstesnės“, – pataria „Kauno šilo“ atstovas.
Kokios klimatinės ir grunto sąlygos?
Nors per visą Lietuvą galima pervažiuoti automobiliu vos per keliolika valandų, tačiau skirtingos aplinkos sąlygos yra ir čia. Ypač reikėtų atkreipti dėmesį į drėgmę. Drėgmė yra didžiausias statybų priešas ir ji labai stipriai pablogina izoliacinių medžiagų šilumines savybes.
„Nors pagrindinis krūvis sulaikant drėgmę tenka hidroizoliacijai, tačiau reikia įvertinti ir termoizoliacinės medžiagos toleranciją vandeniui. Skirtingos apšiltinimo medžiagos skirtingai reaguoja į drėgmę. Pavyzdžiui, polistireninio putplasčio plokštės negalima montuoti ant drėgno paviršiaus, tačiau vėliau drėgmė neturi beveik jokio poveikio šios medžiagos šiluminėms savybėms. Tuo tarpu kai kurios apšiltinimo medžiagos, pavyzdžiui, vata, veikiamos drėgmės, gali sukristi. Todėl ten, kur didelis sąlytis su drėgme, pavyzdžiui, per gruntą ar išorės sienos, rekomenduojama naudoti medžiagas, kurios išsiskiria itin mažu vandens pralaidumu“, – pataria specialistas.
Kokia bus kaina?
Ne paslaptis, kad dalis statančiųjų šiltinimo sistemos pasirinkimą pradeda nuo kainos. Pirmiausia suskaičiuojami pinigai, kurie bus skirti apšiltinimui, paskui pagal tai renkamasi šiltinimo sistema ar jos storis.
„Skaičiuojant taip užmirštamas pagrindinis tikslas – sumažinti eksploatacines išlaidas ir gyventi šiltame būste. Jei atsispirsite tik nuo kainos, tuomet pinigai gali būti išleisti, tačiau nebus pasiektas pagrindinis tikslas. Todėl pirmiausiai rekomenduočiau atsižvelgti į statinio ypatumus, o tik po to skaičiuoti, kiek tai kainuos taikant skirtingas apšiltinimo sistemas.
Nereikėtų pamiršti, kad pastato apšiltinimas susideda iš daugelio elementų: tai ne tik pačios apšiltinimo medžiagos, tačiau ir montavimo darbų, laiko sąnaudų, taip pat skirtingos apšiltinimo medžiagos lems skirtingus apdailos būdus. Tai reikėtų įvertinti, prieš priimant sprendimą“, – sako „Kauno šilo“ atstovas.
Jis perspėja ir apie kitą kraštutinumą – termoizoliacinis sluoksnis storinamas nepagrįstai, tikintis, kad tai padės sutaupyti dar daugiau šilumos. Tiesa ta, kad pasiekus optimalų apšiltinimo sluoksnį, kuomet šilumos nuostoliai minimalūs, storinamas šilumos sluoksnis duoda vis mažesnį efektą, o tai reiškia, kad investicijos sunkiai atsipirks.
