Sužinokite, kokie augalai jūsų sodyboje gali puošti kūdros ar ežero pakrantę

Daug keistų mitų yra atsiradę – neva augalai, ypač medžiai ir krūmai, mesdami lapus „šiukšlina“ į vandenį. Ingė Auželienė, apželdinimo kursų „Geltonas karutis“ lektorė, teigia, kad augalai ir vanduo labai gerai sugyvena kartu. Dideliame vandens telkinyje (bent 3-4 arai) ekosistema susitvarko pati. Nukritę lapai vandenyje suyra, juos „suvalgo“ mikroorganizmai, augalų liekanos tampa vandens floros ir faunos dalimi, tad natūraliai įsilieja į vandenyje vykstančius gamtos procesus.

Geriausia, kai dalis vandens paviršiaus yra šešėlyje. Todėl medžiai ir krūmai prie kūdros – geras sprendimas. Vandens augalai, tokie kaip lelijos, atlieka panašią funkciją. Nepalikite kūdros plikos saulėje – taip daugiau šansų, kad ji užmauros. Bent trečdalis vandens paviršiaus turėtų būti šešėlyje.

I.Auželienė kaip svarbiausią, tinkamiausią ir geriausiai pritaikomą pakrančių augalą pamini gluosnį. Gluosnis (lot. Salix), priklausomai nuo to, kaip auga, liaudyje vadinamas skirtingais vardais. Blinde vadinamas medelis, kuris pavasarį išleidžia „kačiukus“. Karklai arba žilvičiai – tie, kurie auga krūmu. O gluosnis – tas, kuris auga kaip medis. Visiems jiems būdinga gana plati ir stipri šaknų sistema – todėl jie gali gerai sutvirtinti pakrantę. Be to, jie puikiai jaučiasi, jei nepritrūksta drėgmės. Štai ir tobulas augalas pakrantei: nereiklus ir atsparus.

Baltasis gluosnis (lot. Salix alba) užauga iki 20-25 m aukščio. Jo svyrančios šakos leidžiasi žemyn ir sukuria tėkmės pojūtį, harmoningai sujungdamos vandens ir augalų stichijas. Joks kitas medis nepadaro šio efekto taip tobulai. Smulkūs gluosnio lapeliai, rudenį nukritę pakrantėje ar tiesiai į vandenį, nesudaro jokių problemų ir papildomai tvarkyti nieko nereikia.

Karklai ar žilvičiai, kaip bepavadinsime, taip pat yra puikūs pakrantės augalai. Dažnai jų vengiama dėl agresyvaus plėtimosi. Tačiau yra išvesta įvairių karklų veislių, kurios ne tokios agresyvios. Be to, jos ir atrodyti gali kitaip – yra net šliaužiančių, kurie gali padengti nemažą plotą. Jei renkatės medžius ar krūmus, kurie augs prie vandens, iš sąrašo išmeskite tuos, kurie nepakenčia užmirkimo ir aukšto gruntinio vandens (pavyzdžiui, tujos), ir tuos, kurių lapai suyra išskirtinai lėtai (pavyzdžiui, ąžuolas ar riešutmedis).

Nereikia pakrantės padaryti sintetinės – o būtent taip galima pavadinti, jei joje telieka akmenys, betonas ir veja. Turi būti įvairesnių augalų, turi būti meldų, turi būti ir tokių, kuriuose pasislėptų vabzdžiai, kuriuos pamiltų bitės. Paklausėme kitos kursų lektorės, daugiamečių augalų augintojos Rasos Laurinavičienės, ką rekomenduotų pakrantei papuošti:

Kamasijos (lot. Camassia) – tai mažai populiarūs svogūniniai augalai, kilę iš Šiaurės Amerikos, kurie tiesiog tarpsta drėgnose, saulėtose vietose. Labai ilgai gali augti vienoje vietoje, išauga į milžiniškus kerus. Žydi pavasarį. Labai tinka natūralizuoti upelių ar tvenkinių pakraščiuose. Yra keletas rūšių ir veislių.

Japoninė raktažolė (lot. Primula japonica) – irgi mėgsta drėgnas augimvietes, kur entuziastingai sėjasi.  Melvenės (lot. Molinia) – vienos iš nedaugelio dekoratyvinių žolių, kurios gali augti sezoniškai užmirkstančiose pievose. Labai nereiklios, bet ilgaamžės, augančios tvarkingai nuo sezono pradžios iki pabaigos. Daugelis veislių rudenį dažosi ryškiai geltonai.      Raudoklės (lot. Lythrum salicaria) – pažįstamas augalas, aptinkamas Lietuvos drėgnose pievose bei paupiuose. Be abejo, išvestos veislės yra gerokai dekoratyvesnės. Itin ilgai žydintys, nereiklūs augalai. Esant reikalui, prisitaiko augti ir sausesnėje dirvoje. Daugelio veislių lapija rudėnį dažosi ryškiomis spalvomis. Sibiriniai vilkdalgiai (lot. Iris sibirica) – skirtingai nuo barzdotųjų giminaičių, geriau auga drėgnose vietose. Dėl siauros lapijos, primenančios dekoratyvines žoles, plačiai naudojami natūralistiniuose želdynuose, tad puikiai tiks sodyboje. Sibiriniai vilkdalgiai net ir nužydėję yra dekoratyvūs, nes labai įdomiai atrodo sėkladėžės. Rudenį lapija būna spalvinga.

Kemerai (lot. Eupatorium) – įspūdingi, stotingi augalai, su laiku išaugantys į plačius kerus. Puikiai gali augti drėgnose vietose. Itin ilgaamžiai.

Raudonoji vingiorykštė (lot. Filipendula rubra) Amerikoje vadinama prerijų karaliene. Labai įspūdingas augalas, pasiekiantis 2 metrų aukštį. Žydi švelniais rožiniais žiedynais, kurie dekoratyvūs ir nužydėję. Drėgnoje dirvoje suauga į milžiniškus sąžalynus.

Visos rūgtys (lot. Polygonum) prijaučia drėgnai dirvai. Polygonum polymorpha – ne išimtis. Auga lėtokai, bet per kurį laiką pasiekia 2x2 m dydį. Puikus, itin ilgai žydintis augalas, gera kompanija šlapiamėgėms raudoklėms.  Paprastoji gyvatžolė (lot. Bistorta major) – dažnas augalas šlapiose Lietuvos pievose bei pamiškėse. Šios veislės žiedynai stambesni, dekoratyvesni. Žydi vasaros pradžioje. 

Kad ir kokius augalus pasirinksite, nepamirškite, kad geriausias vandens telkinys yra toks, kuriame susiformavusi sveika ekosistema. Kursuose „Sodybos apželdinimas“ I.Auželienė pakomentuoja dalyvių problemas, kurios susijusios su vandens telkiniais. Dažniausios problemos – tai krantų sutvarkymas ir drumstas, maurojantis vanduo.

Tam turi įtakos ir kūdros dydis, ir gylis, ir pritekantys vandenys, ir gruntas. Ji sako, kad net ir geriausiomis sąlygomis ekosistema susiformuoja ne per vienerius metus, todėl nereikia tikėtis, kad viskas bus tobula iškart. Tačiau su laiku kūdroje savaime turi atsirasti vandens augalų, smulkios gyvūnijos, net žuvų. Įvedant papildomus augalus ir įveisiant žuvis, reikia žinoti daugiau ir numatyti, kaip šie veiksmai pakeis ekosistemą.

Na o pakrantę gražiai apsiželdinti visada galima, kad joje būtų ne tik jauku, bet ir gražu. Tebūnie tai jūsų šių metų planas!