Neveronyse gyvenantys ir dirbantys Audronė ir Valdas Virbickai dabar šypsodamiesi prisimena savo studijas. Sutuoktiniai sovietmečiu tuomečiame Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas) baigė siuvimo technologijų inžinierių studijas.
V.Virbickas pasakojo, kad tuomet dideliame kurse studijavo tik du vaikinai. Todėl tarp merginų jie jautėsi lyg gėlyne.
Šis palyginimas tapo simboliškas. Dabar sutuoktiniai valdo didelį ūkį „Sodo rožė“, moderniuose šiltnamiuose augina gėles ir kitokius augalus, gėlėmis aprūpina visos Lietuvos moteris ir vyrus.
Iš savo tėvų paveldėję paslaptis, kaip sėkmingai auginti gėles, jie žinias ir meilę darbui jau perdavė savo sūnui bei marčiai.
Virbickai pabrėžė, kad klasikinius verslus atgaivinę ir naujoves tokiose srityse diegiantys pakaunės ūkininkai išsiskiria visos Lietuvos kontekste ir yra sėkmės istorijų pavyzdžiai.
Šiltnamių kombinatas pranyko
Kauno rajone esantis Neveronių kaimas sovietmečiu suklestėjo, kai čia buvo įkurtas šiltnamių kombinatas. Prie dabartinių rinkos sąlygų jis neprisitaikė.
Tačiau pasukus į romantiškai pavadintą Neveronių kaimo Rudens gatvę prieš akis išnyra nemažas šiltnamių kompleksas ir medelynas.
Tai – A. ir V.Virbickų įkurtas ūkis.
Trumpam nuo darbų atsiplėšę šeimininkai svetingai pakvietė apžiūrėti įspūdingas savo valdas.
Pratęsė tėvų verslą
A.Virbickienė pasakojo, kad yra kilusi iš Tauragės. Sovietmečiu jos tėvai, bandydami prisidurti, augino rožes. Audronė jiems padėdavo nuo mažumės, todėl apie šias gėles neblogai išmanė.
Vėliau baigė studijas Kaune. Kaip ir sutuoktinis, įgijo siuvimo technologijų inžinierės specialybę. Laikai keitėsi, Lietuva atkūrė nepriklausomybę, todėl pora suko galvą, kuo užsiimti.
„Tuomet prisiminėme tėvų augintas rožes ir tai, kad šioje srityje turime įgūdžių. Todėl įsikūrę pakaunėje sklype prie namo pradėjome auginti šias gėles, dauginti rožių kelmus“, – pasakojo A.Virbickienė.
2000 metais pora Neveronių pakraštyje įsigijo plyną lauką. Jame vešėjo tik pienės. Nuo kaimo į lauką, kur anksčiau ganėsi tik karvės, teko nutiesti visas komunikacijas. Prasidėjo medinių šiltnamių statyba.
2007 metais pasinaudojus Europos Sąjungos parama plynėje iškilo modernūs, dujomis šildomi šiltnamiai.
Dabar jie užima 0,7 hektaro.
Lietuviai – konservatyvūs
„Sodo rožėje“ auginama apie 100 pavadinimų rožių, skirtų aplinkai apželdinti, puikiai augančių mūsų klimato sąlygomis.
Taip pat ir tulpės, įvairiaspalvės našlaitės, begonijos, chrizantemos, kitokios gėlės. Greta stiebiasi ir raganių sodinukai.
Pačiai A.Virbickienei labiausiai patinka išbandyti vis naujas gėlių veisles.
„Tačiau lietuviai gana konservatyvūs, naujoves priima lėtai.
Tik kai pas kaimynus pamato kokį naują augalą, užsinori tokio ir patys. Todėl ne kartą teko nusvilti, nes naujomis gėlių veislėmis sudominti žmones sunku“, – pasakojo moteris.
Diktuoja gėlių madas
Vis dėlto pakaunės gyventojai mėgina diktuoti neskintų gėlių madas Lietuvoje ir kartais jiems tai pavyksta.
Prieš keletą metų jie pirmieji ėmė siūlyti į vieną krūmą susodintas trijų spalvų chrizantemas.
„Tada aplinkiniai, pridėję pirštą prie smilkinio, jį pasukiodavo, taip parodydami, kad esame kvailiai, kad lietuviams reikia tik vienos kurios nors šių gėlių spalvos“, – prisiminė A.Virbickienė.
Tačiau praėjus keleriems metams dabar jau ir kiti gėlių augintojai tokius chrizantemų derinius sėkmingai augina ir parduoda.
„Sodo rožės“ ūkyje net 80 procentų chrizantemų kelmų yra būtent trispalviai.
Sužavėjo neįprastos daržovės
V.Virbickas su pasididžiavimu parodė, kuo dar užsiima. Ūkininkai augina ir kol kas Lietuvoje mažai kam žinomus skiepytus daržovių daigus.
„Prieš keletą metų Vokietijoje gyvenantys giminaičiai augino tokius pomidorus. Iš vieno daigo užauga kelios aukštos atšakos.
Vienas kelmas duoda 3–5 kartus daugiau derliaus, nei užauga ant paprastų pomidorų stiebų, o darbo – mažiau“, – pasakojo ūkininkas.
Tokie daigai sužavėjo pakaunės verslininkus. Domėdamiesi tokių daržovių daigais ūkininkai sužinojo, kad jie skiepijami Vokietijoje, specialiose laboratorijose.
Taip galima paskiepyti pomidorų, agurkų, baklažanų ir kitų daržovių daigus. Šių augalų šaknys ypač stiprios, vešlios, o tai yra svarbiausias šaltinis, per kurį augalai maitinasi.
Ūkio šeimininko atgaiva yra lauke augantis medelynas – įvairūs dekoratyviniai spygliuočiai.
„Kai pavargstu, ateinu prie šių eglių, pušų ar kitų medelių. Juos formuoti, glostyti yra tikra atgaiva“, – pasakojo V.Virbickas.
Tenka keltis ir naktimis
Šeimos verslu rūpinasi ir ūkininkų sūnus Justinas. Jo sutuoktinė irgi mielai pasinėrė į šeimos veiklą. Jauna pora augina dukrą. Visi tikisi, kad kai ji užaugs, tęs darbus.
„Sodo rožės“ gėlių ir kitokių augalų noriai įsigyja pirkėjai iš visos Lietuvos. Tai vienas stambiausių gėlininkystės ūkių Lietuvoje.
Kur slypi tokios sėkmės paslaptis? V.Virbickas sakė, kad šeima dirba ištisas 24 valandas per parą.
„Vakare užvėręs šiltnamių duris negali imti ir visko pamiršti.
Būna, kad sugenda šildymo sistema arba nutinka kitų netikėtų krizių. Tuomet turi šokti iš lovos ir skubiai spręsti problemas“, – sakė vyras.
Taip pat ūkininkai, norėdami sėkmingai konkuruoti, nuolat tobulinasi, semiasi naujų žinių. Nesibodi ir naujų technologijų.
„Įsigyti gėlių ar kitų augalų žmonės atvyksta į ūkį. Patikimai supakuotus augalus pirkėjams gali pristatyti ir kurjeriai. O praėjusiais metais išbandėme ir prekybą internetu. Ji pasiteisino“, – pasakojo A.Virbickienė.
Bet didžiausia sėkmės paslaptis, ūkininkų nuomone, yra sunkus nuolatinis darbas ir tai, kad jie augina kokybiškus augalus. Ilgainiui pirkėjai tai įvertina.
Norėtų didesnės paramos
Tačiau vien pastangų darbuojantis šiltnamiuose neužtenka.
Neveronių gyventojai pasakojo, kad gėlės yra ne pirmo būtinumo prekė, be to, verslas sezoninis, todėl jie norėtų daugiau palaikymo iš valdžios atstovų.
„Kai kuriose šalyse valstybė gėlių augintojus remia, įvežti jų iš kitų šalių neleidžia. Jei vietiniai ūkininkai jų užaugina tiek, kad negali parduoti, augalus valstybė superka ir utilizuoja“, – pasakojo jaunasis ūkio savininkas Justinas.
Pasak J.Virbicko, toli dairytis nereikia.
„Latvijoje prekybos centrai gėles pirmiausia perka iš vietinių augintojų. Tik jeigu augalų pristinga, pardavinėja atsivežtines“, – sakė jaunas vyras.
Nelabai patenkinti gėlių augintojai yra ir Lietuvoje rengiamomis žemės ūkio parodomis.
„Už dalyvavimą jose mokame tiek pat, kiek ir tie, kurie gėles tik perparduoda. Mes ir sustatomi su jais į vieną gretą.
Būna pikta, kad perpardavinėtojai net apsimeta, jog gėles augina patys“, – sakė A.Virbickienė.
Gėlių augintojai norėtų ir didesnių mokesčių lengvatų, nes konkuruoti su, pavyzdžiui, kaimyninės Lenkijos gėlininkais, kurie moka 3 proc. pridėtinės vertės mokestį, sunkiai įmanoma.
Laimi nebijantys naujovių
Giedrius Romeika
Lektorius verslo vadybos ir prekybos temomis
„Kauno ir Kauno rajono verslininkai išsiskiria Lietuvos kontekste. Kauniečiai turi ambicijų, originalių idėjų ir jas sėkmingai įgyvendina. Ypač tai liečia su žemės ūkiu susijusią veiklą.
Kaune ne veltui veikia Žemės ūkio rūmai, ne be reikalo čia nuolat ketinama įkurdinti Žemės ūkio ministeriją. Tai rodo, kad Kaune yra šios ūkio atšakos bazė.
Kauno rajonas taip pat eina teisinga kryptimi. Čia plėtojamas ne tik su elektronika ir moderniomis technologijomis susijęs verslas – atgaivinami ir sėkmingai plėtojami klasikiniai su žeme, amatais susiję verslai.
Lankytis turguose ir ūkininkų sodybose tapo labai madinga. Žmonės tokiose vietose ieško ne pigesnių, bet originalesnių gaminių, augalų.
Klasikinius verslus atgaivinę ir naujovių nebijantys, kitu žvilgsniu žvelgiantys ūkininkai sėkmingai konkuruoja su kitų regionų verslininkais.“
