Ornamentinis gėlynas užleidžia pozicijas
Pastarąjį dešimtmetį (o gal ir keletą dešimtmečių) buvo madingas klasikinis gėlynas, kuris yra žemas, augalai kompaktiški, žiedai ryškūs. Gėlyno grožis buvo kuriamas ornamentais: augalai sodinami eilėmis, kvadratais, trikampiais, ovalais ir kitomis formomis.
Aukšti augalai neleistų pamatyti ornamento, todėl vis labiau populiarėjo kiliminiai augalai. Kad linijos aiškiai atsiskirtų, buvo sodinamos vienmetės gėlės su dideliais žiedais ir aiškia charakteringa spalva, tokios kaip begonijos ar sprigės. Vienmetės gėlės reikalauja daug priežiūros, tad greitai atsirado patvaresnė alternatyva: spalvotas mulčias.
Tiek ryškūs akmenukai, tiek spalvoti stikliukai, tiek dažytos medienos drožlės – visi jie atliko ornamentinę funkciją, tačiau nereikalavo kasmetinių persodinimų ar laistymų.
Tačiau šiandien klasikinis ornamentinis stilius paliekamas tik paveldo dvarams ir rūmams, o natūralistinis stilius veržiasi ne tik į madingų dizainerių sodybas, bet ir į paprastus sodininkų bendrijų kiemus. Ši atriedėjusi natūralizmo banga keičia ne tik ekologijos, bet ir estetikos rėmus.
Gėlynas auga į aukštį
Natūralistinis gėlynas visai nereiškia, kad tai gamtos sujauktas šabakštynėlis. Yra daug įvairių būdų, kaip sukurti tokį želdyną, yra tam tikri augalų parinkimo principai, jų susodinimo schemos, skirtingi įrengimo būdai. Jau ir Lietuvoje organizuojami kursai, kuriuose galima išmokti, kaip kuriamas natūralistinis želdynų dizainas.
Vietoj plokščių ornamentų pasirenkami įvairaus aukščio augalai, atsiranda aukštis, tūris, forma. Nebijoma pasirinkti itin drąsių žolinių augalų, kurie metų bėgyje pasiekia metrą, pusantro ar net du metrus. Daugiamečiai augalai sodinami taip, kad po kelių metų suaugtų į vieną ištisinį sąžalyną – kad net ir piktžolei nebūtų kur įsiterpti.
Ar dar lieka vietos dekoratyviniam mulčiui? Ne. Visų pirma dėl to, kad grožis kuriamas augalais, o ne akmenukais, mulčiu ar kita danga. Visų antra dėl to, kad kuriamas ryškus kontrastas tarp kietosios dangos ir augalų. Trinkelių takas plokščias – šalia esantys augalai aukšti, vešlūs. Betoninė sienutė kieta ir geometriška – šalia augantys augalai išsidraikę, minkšti, siūbuojantys vėjyje. Plokščia mulčio danga neauga į viršų, nesukuria tūrio, todėl nebeįsipaišo į šiuolaikinį gėlyną.
Mulčias atlieka kitą funkciją
Negalima vienareikšmiškai sakyti, kad mulčią ištrenkiam iš gėlynų. Mulčiavimas yra naudingas augalams: jis uždengia žemę nuo pernelyg greito drėgmės išgaravimo, pagerina dirvos struktūrą, sukuria palankias sąlygas naudingiems mikroorganizmams gyvuoti, tačiau pasunkina sąlygas išsikeroti piktžolėms. Mulčiuotą dirvą reikia rečiau laistyti (kartais galima visai apsieiti be laistymo), ją gerokai rečiau reikia ravėti.
Tiek išvardinau privalumų – ir visi jie kalba apie mulčiavimo kaip pagalbos augalams funkciją, o ne apie dekoratyvinę paskirtį. Nereikia apsimesti tuo, ko nėra, nereikia galvoti, kad spalvotas mulčias bus ir naudingas, ir gražus. Dažytų medienos drožlių tikriausiai nedėtumėt į salotų lysvę, tad nerekomenduojam ir gėlyne jų naudoti.
Jei norite lengvesnės priežiūros, laikykimės gamtos dėsnių. Gamtoje nėra plikos vietos: ten lapelis nukritęs, ten spyglys, ten šakelė, ten akmenukas, o ten piktžolė. Kur paliksite švarią išravėtą dirvą, ten tuoj pat išaugs augalas; arba jūsų pasodintas, arba piktžolė. Jei pridengsite tuščią plotą šienu, nupjauta ir apvytinta vejos žole, natūralia spygliuočių žieve, tai tas plotas jau bus užimtas, piktžolei išlįsti bus gerokai sudėtingiau.
Natūralumas visose gyvenimo srityse
Negaliu sakyti, kad ornamentinis gėlynas negrįš į madą, tačiau visiškai aišku, kad sveikas, ekologiškas, natūralus gyvenimo būdas jau tapo nebe mada, o norma. Todėl nereikia stebėtis, kad dirbtiniai sprendimai, tokie kaip spalvotas ryškus mulčias, nueina į paribį.
Ornamentinis gėlynas reikalauja preciziškos priežiūros, nes reikia išlaikyti tobulas linijas, švarų vaizdą, ryškias spalvas. Tam reikia skirti daug laiko, tręšti, purkšti, formuoti, persodinti. Tai tarsi nuolatinė kova su gamta, stengiantis ją pažaboti ir „sutvarkyti“.
Tuo tarpu natūralus gamtiškas stilius pasižymi ne precizika, o laisvumu, polėkiu, spontaniškumu. Vis daugiau atlaisvinam vadžias ir leidžiam augalams būti ne tokiems statiškiems kaip gražūs baldai, o tokiems dinamiškiems ir gyviems, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Tegul jie paruduoja rudenį, tegul patys pasisėja, tegul parodo ne tik žiedus, bet ir subrandina sėklų dėžutes. Aplinkos grožis suvokiamas vis plačiau, pastebime ir augalų ažūriškumą, formas, lapų įvairovę, vaisius, žievės spalvą, žiedyno formą. Ryškus mulčias čia ne tik atrodytų dirbtinai, bet ir savo ryškumu konkuruotų su augalais.
Todėl vis daugiau dizainerių kuria aplinką kaip akcentus pasirinkdami augalus, o ne raudonų trinkelių taką arba dažyto mulčio juostą alpinariume. Jei jūsų kieme dar liko ryškaus mulčio, dabar pats laikas būtų paplanuoti permainas pavasarį.
Straipsnio autorė yra modernių apželdinimo kursų „Geltonas karutis“ vadovė.
