Šalia Trakų įsikūręs Nevoinų ūkis nepaprastas – šiuo metu šeimininkai nekantriai laukia sprendimo, ar jiems bus suteiktas biodinaminio ūkio sertifikatas, kol kas jo statusas – pereinančio į biodinaminę gamybą. Sertifikuoto ūkio produktai žymimi „Demeter“ ženklu – tai vienas griežčiausiai kontroliuojamų prekės ženklų pasaulyje.
Biodinaminė žemdirbystė – ekologiškosios kryptis. J.Nevoina pasakojo, kad dar XX amžiaus pradžioje vokiečiai apibrėžė, kas tai yra. Ūkį sudaro viena kitą maitinančios ir išlaikančios grandys, tokio ūkio produktai itin vertingi tiek maistine, tiek energine prasme.
„Paprastai iš žemės viskas, kas gera, atimama, o biodinaminė technologija padeda ją tausoti ir net didinti derlingumą“, – džiaugėsi prieš 3 metus naują ūkio kryptį atradęs J.Nevoina.
Tad viskas čia susiję – pievos, sodas, daržas, avys. Net ir ežeras „įdarbintas“ – rudenį graibomi į jį sukritę lapai ir nešami kompostuoti su kitomis žaliosiomis atliekomis.
J.Nevoina, pradėjęs veisti sodą, daržą, iki savojo atradimo juto, kad kažkas ne taip. O kaip viskas derės, jei Trakų žemė – vien žvyras ir nedosnus žemės sluoksnis. Šeima padėtį pagerino – padėjo biodinaminio ūkininkavimo principai, kai žemė pamaloninama atitinkamais preparatais ir kompostu.
Iš kur tiek žinių, kai abu šeimininkai gimę ir augę sostinėje?
Veronika niekada net nesapnavo, kad galėtų imtis žemės darbų. Dabar jai tai – vienas malonesnių užsiėmimų. Tiesa, jos rūpestis – gėlynai aplink gražų namą. Pradėjus kurtis prie Margio, iš pradžių aplinką puošė daugiausia spygliuočiai, bet pastaraisiais metais moteris vis daugiau vietos skiria žydinčioms gėlėms. Renkasi bijūnus, įvairias ramunes, jurginus, kardelius. Labai mėgsta rožes. Turi nuotraukoje įamžinusi akimirką, kai per Kalėdas dar žydėjo jos rožės! Sukdamasi apie augalus Veronika perprato, kad reikia negailėti ir dažnokai juos karpyti – tuomet jie sodresni, gausiau žydi.
O štai Janą seneliai paruošė gyvenimui – į jį vyras įžengė mokėdamas net ir tinkamai gyvuliuką paskersti.
5,5 hektaro žemės sklypą Nevoinos nusipirko prieš 20 metų. Norėjo, kad dukros – dabar jau 25 metų Elžbieta ir 20-metė Karolina savaitgaliais ir per atostogas bėgiotų ne tik sostinės šaligatviais.
Pirmasis statytas namukas dabar skirtas svečiams, o pastaruosius 15 metų šeimyną globia erdvus, dailus balkšvas gražuolis. Pagyrus puokščių grožį namuose, tėvai džiaugėsi, kad savaitgaliui vyresnėlė pas juos atlėkė atšvęsti savo gimtadienio – tai jos likusios gėlės. Kartu su Elžbieta atvyko ir keliolika draugų iš įvairiausių Europos šalių.
Londone „Bank of America“ banke dirbanti analitikė penktadienio vakarą su draugais mėgavosi Margio gaiva, o jau pirmadienį anksti rytą išskridusi po kelių valandų mamai skambino iš darbo vietos klaksėdama kompiuterio klavišais. V.Nevoina stebisi ir džiaugiasi, kad gyvenimo ritmas dabar daug dinamiškesnis.
Žinoma, dukters svečiai buvo vaišinami daugiausia tėvų ūkyje išaugintomis gėrybėmis. Įsigijęs žemės ir pastatęs pirmą namą J.Nevoina net neabejojo, kad reikia kai ko užsiauginti patiems, nes norėjo, kad šeima maitintųsi sveikai.
Taip viskas išsirutuliojo iki materialiai ir energetiškai švaraus ūkio. Piktžoles bei kenksmingus vabzdžius naikinantys, augalus tręšiantys biodinaminiai preparatai gaminami iš žolelių – kiaulpienių, ramunėlių, dilgėlių, valerijonų, kraujažolių, dar – ąžuolų žievės. Dviračio išradinėti nereikia – preparatų receptai ir darbo eiga griežtai surašyta biodinaminio ūkio taisyklėse.
Argi kenkėjus gali išnaikinti žolelių preparatai ir kiek jau ten naudos iš tokios trąšos?
„Galiu tai pagrįsti skaičiais: iš įprasto ūkio vieno aro derlius yra iki 120 kilogramų daržovių. Iš biodinaminio ūkio tokių skaičių tikimasi per 4–5 nuoseklaus darbo metus. Prabėgo treji metai, o mūsų derlius kur kas gausesnis“, – pažėrė skaičių šeimininkas.
Įdomi dar viena detalė: biodinaminiai ūkiai gyvena pagal savą kalendorių – tai agronomės Marios Thun sudarytas astronominis kalendorius, kasmet nurodantis datas, kada geriausia sėti. Mat kosminiai ritmai taip pat turi įtakos darbams.
Dabar Nevoinų šeimos racioną sudaro 85 procentai ūkyje užauginamų ir paruošiamų maisto produktų – tai daržovės, vaisiai, uogos, aviena, putpelių kiaušiniai. Netrukus čia bus įkurdintas bitynas, ruošiamasi specialiuose baseinuose auginti eršketus.
„Ūkis mums – tarsi šaldytuvas, iš kurio pasiimi, ko tau reikia pusryčiams, pietums ar vakarienei“, – triūsdamas virtuvėje džiaugėsi Janas.
Jis pasišovė pavaišinti neįprasta kava – šalta, su putpelių kiaušiniais. Užuot dėjęs reikiamų ledukų, įtrynė šaldytų geltonųjų serbentų. Tokiu gėrimu šeimininkai mėgaujasi dažną rytą, kai pabosta tiesiog valgyti putpelių kiaušinius, dėl kurių vertingumo niekas neabejoja.
Didesnę dalį produktų sudaro gėrybės iš Nevoinų ūkio ir restorane „Esse“. Veronika sakė kol kas iš to papildomos naudos neturinti, bet labai smagu lankytojams patiekti savų salotų ar kiaušinių. Gal todėl ji jau 8 metus turi nuolatinių lankytojų.
Kas šeimininkus nustebino, sužavėjo pradėjus ūkininkauti?
„Mane nustebino Veronika“, – reikšmingai žvilgtelėjęs į žmoną nusijuokė Janas.
„Iš pradžių vyrui pasakiau, kad jam nepavyks manęs ištremti žemės dirbti. O dabar pati stebiuosi, koks man malonumas, pavyzdžiui, sodinti, ravėti, rūpintis gėlėmis. Iki šiol prisimenu euforiją išsikasus pirmųjų mūsų bulvių. Kažkoks stebuklas! O koks tokių bulvinių blynų skonis...“ – smagiai kalbėjo moteris.
Janas pasakojo buvęs nustebintas, kai rytą atsikėlęs jau rado pusryčiams prikeptų bulvinių blynų su grybais – pastarųjų Veronika irgi pririnko šalia namų pasodintame pušyne.
Gaminti maistą jai – ne vargas, o malonumas. Žinoma, kai užgriūva didelė kompanija, vaišes ruošia „Esse“ restorano komanda. Tačiau vieną kitą patiekalą Veronika būtinai padaro ir pati. Šiuo periodu mėgsta svečius stebinti ypatingu užkandžiu – cukinijų žiedais, įdarytais mocarelos sūriu, pagardintais pačios pagamintu pesto padažu.
Taip maloniai gyvendami Nevoinos miesto nepamiršta – juk ten darbai, renginiai, draugai. Tačiau pastarieji mieliau lekia savaitgaliais pas Janą ir Veroniką.
„Mes negalime nieko neveikti – visada esame užsiėmę. Kartais net gaila, kad lyg ir neturime laiko pasidžiaugti tuo, ką sukūrėme, bet gal todėl ta vakaro valandėlė, kai grįžę iš miesto su vyru apeiname ūkį, yra tokia miela“, – svarstė Veronika.
