– Tik ką parodoje „Grow London“ pristatėte savo naują knygą „The New English Garden“. Ar galėtumėte trumpai apibūdinti, kaip keičiasi tradicijos, koks tas naujasis angliškas sodas?
– Ženklūs pokyčiai prasidėjo 1990-1995-aisiais, kai britų kraštovaizdžio dizaineriams pradėjo daryti įtaką Vokietijoje vyraujantis natūralistinis stilius. 1994 metais daugelis sodininkų ir dizainerių augalus pradėjo sodinti atsižvelgdami į augalų formas, tekstūrą ir kontūrus, o ne tik į spalvas.
Taigi įvairūs sodo stiliai įtakoja mūsų sodus. Tai galima iliustruoti tikrai gerų dizainerių darbų pavyzdžiais, kuriuose atsiskleidžia kiekvieno jų individuali nuomonė ir supratimas. Pagrindinė mintis, kuri daugiau ar mažiau įsitvirtino visuose soduose, yra ta, kad kraštovaizdžio kūrimas turi tradicijas, paremtas spalvingomis, atsitiktinai ir nuosekliai išdėstytomis sodinimo stilių idėjomis, dėl kurių sodai tampa labiau patrauklūs, juose auga daugiau nuolatinių augalų.
– Daugelyje Centrinės ir Rytų Europos šalių, tame tarpe ir Lietuvoje, labai daug dėmesio skiriama spalvoms, užmirštant formas ir augalų tarpusavio santykius, tad daugemečių augalų natūralistinis stilius yra visiškai kitoks nei mes įpratę matyti.
– Daugelis žmonių į natūraliai augančius augalus žiūri kaip į piktžoles, ir tai yra didžiausia bėda. Man asmeniškai natūralūs lauko augalai labai patinka, – kai tenka kur nors važinėti, visuomet atkreipiu dėmesį į kelkraščius ir gyvatvores. Atrodo, kad tai tik paprasti, kuklūs lauko augalai, bet jie labai mane atgaivina. Mintis, kad yra ryšys tarp žmogaus ir gamtos, nėra nauja. Ją meno kritikas Johnas Ruskinas plėtojo dar XlX a. nuosavame sode, pilname netikėtumų. Net ir dabar kai kurie dizaineriai tiesiogiai perkelia lauko augalus į sodą.
Iš tikrųjų būtent taip princas Čarlzas padarė savo name Haigrove (Highgrove) Glostenšyre, kur augalai nukopijuoti nuo augančių Transilvanijoje. Milžiniški laukai tiesiog atkartoja Rumunijos, kur jis gyveno, pievas. Buvo surinktos ten augančių augalų sėklos ir atvežtos į Angliją, taip sukuriant laukinių gėlių pievą. Kodėlgi ne, jis gali sau tai leisti. O daugeliui žmonių sunku suvokti, kad laukinė pieva yra gražu – stereotipai, kaip turi atrodyti sodyba užmiestyje, yra stipriai įsitvirtinę žmonių galvose. Tai yra labai giliai įsišakniję įpročiai, kuriuos sunku pakeisti.
– Kaip sukurti natūralistinį ateities sodą? Ar užtenka kopijuoti netoliese augančią gamtą?
– Šefildo universiteto sodininkystės dizaineriai tai ir daro – jie eina į gamtą, renka tam tikrų augalų sėklas, iš kurių augina sodinukus, kuriuos vėliau sodina. Pavyzdžiui, Karalienės Elžbietos Olimpinis parkas yra puikiai įkomponuotas į visuomeninę erdvę kaip sodas. Šie sodai – labai įspūdingi, bet tuo pačiu jie yra dirbtiniai – tai tiesiog gamtos imitacija, kopija, o aš pasigendu ryšio su sodo autoriumi. Žinau, kad jie sukurti žmogaus, bet nejaučiu ryšio su asmenybe. Autorius per sodą su manim nekalba. Aš manau, kad sodai vienaip ar kitaip turi atskleisti ryšį su juos kūrusiu žmogumi.
Todėl tendencijos pasisuks ten, kur bus žmogus. Svarbiausia, kad natūralistinis sodas sužadintų, ramintų, guostų, šokiruotų ar kitaip paveiktų. Būtent taip, kaip norėjo to sodo kūrėjas.
- Kodėl natūralistinė kryptis tapo tokia svarbi ir randa sekėjų įvairiausiuose pasaulio kampeliuose? Ar dar ilgai apželdinimo tendencijos suks šia kryptimi?
– Aš manau, kad natūralizmo sąvoka tampa vis labiau svarbesnė. Žmonijos žala pasauliui buvo aktualūs visais laikais. Yra labai daug žmonių, kurie jaučiasi dėl to atsakingi, ir, kas yra keisčiausia, menininkai, o ypač kraštovaizdžio dizaineriai, traktuoja tai žymiai atviriau ir rimčiau. Atrodo, tarsi jiems iš pasąmonės ateina suvokimas, kad aplinką išgydysime labiau suartėdami su gamta. Net ir privatus sodas yra viso šio proceso dalis.
Daugelis geriausių dizainerių žiūri šia kryptimi, vengia naudoti nenatūralius elementus. Aš į tai žiūriu kiek laisviau – mano idėja yra sukurti sodą kaip erdvę, kuri būtų pilna įvairių daiktų, skulptūrų, kurie mus stimuliuoja, įkvepia ir priverčia juoktis. Yra įvairių būdų sukurti sodą, kuris darytų įspūdį, ir nebūtinai natūralistinį.
-Apie tai kalbėsime ir konferencijoje „Garden Style“, kuri vyks rugpjūtį Trakuose. Kaip jūs manote, kaip mus veikia tai, ką sode girdime, užuodžiame ar galime paliesti?
– Taip, sodas mus veikia per įvairius pojūčius, bet mes neskiriame pakankamai dėmesio šiems nematomiems ir net neužčiuopiamiems sodo aspektams. Manau, viena iš priežasčių, pavyzdžiui, kalbant apie kvapus sode, yra ta, kad aromatą labai sunku aprašyti, jo žodynas yra tikrai sudėtingas.
O tam tikrose vietose mes jaučiame aurą. XVlll amžiuje tokia aura buvo vadinama vietos dvasia (angl. genius of the place, lot. genius loci). Dvasios supo mus visais laikais, ir aš tuo tikiu, nors labai sunku paaiškinti, kas tai yra. Tiesiog reikia pajausti.
-Taigi, sodininkystė nėra vien tik mokslas, bet ir menas bei jausmai, kuriuos kartais sunku ir apibūdinti. Ačiū už pokalbį.
