„Gal norit pasivaišinti?“ – tiesdamas stiklinį dubenį su saldainiais paklausė 41 metų Giedrius Bučas. Stikliniame inde žali maži saldėsiai atrodė patraukliai.
„Tai – skalbimo mašinos langas. Stiklas maistui tinka, klausėme specialistų“, – rodydamas į lėkštę patikino dizaino vadybininkas.
Vyras suskubo atsiprašyti, kad dėl tokio mažo saldainio teks į atliekas išmesti plastikinę pakuotę. Jis jaudinasi dėl planetos ir nori ją palikti švarią savo keturiolikmečiam ir devyniolikmečiam sūnums bei būsimoms kartoms.
Šviestuvas iš šiukšlių dėžių
G.Bučas gerą pusvalandį vedžiojo svečius po maždaug 250 kvadratinių metrų buvusį „Senukų“ dažų sandėlį Pramonės prospekte ir rodė, kokias gėrybes sukaupė per dvejus metus ir kokie kūriniai jau gimė dirbtuvėse „Kūrybos langas 360“.
Viename užkaboryje stūksojo krūva biuro kėdžių. „Jos iš buvusio „Senukų“ administracinio pastato“, – paaiškino G.Bučas. Paėmęs vieną iš pažiūros labai stilingą medinę kėdę, jis pasiūlė atsisėsti.
„Patogi, gera sėdėti“, – įvertino lankytoja. „Tai biuro kėdės pagrindas be paminkštinimų, ir prie jos prikaltos kitos senos kėdės kojos. Jos, žinoma, šiek tiek restauruotos“, – šyptelėjo kaunietis.
„Puikiai tiktų į kokį loftą“, – į elektrą įjungęs kištuką G.Bučas rodė didžiulį šviestuvą, kurio gaubtai pagaminti iš šiukšlių dėžių.
Kaunietis mielai žongliravo atliekomis – dėjo vieną prie kitos ir aiškino, koks naujas daiktas iš to atsiranda: „Šitą aliuminį butelį radau tolimoje saloje. Jei prie jo pridedame sovietinį virdulį, išeina puikus šviestuvas.“
„Iš šių užuolaidų atraižų siūsime permatomus prekių maišelius. Kasininkės matys, kad maišelyje nieko daugiau, o tik apmokėtos prekės. O iš langų rėmų su stiklais gaminsime dekoratyvinę dirbtuvių sieną ir knygų lentynos duris“, – idėjas liejo G.Bučas.
Kitas „išradimas“ – iš dviračio grandinių padarytos žvakidės ar iš nukirptos kojinės (trispalvės!) ir stiklainio atsiradusi vaza-pieštukinė. „Nusibodo šita kojinė? Užmausim kitą! Kam pirkti plastikinę, kinišką vazą ar pieštukinę?“ – klausė gamtos mylėtojas.
Nuo žemės pakelia varžtelį
Jis parodė ir kalnus plastikinių kamštelių. Deja, juos reikės perdirbti – prasmingai interjere jų nėra kur panaudoti. G.Bučas atkreipė dėmesį, kad ir perdirbimas eikvoja žemės energiją, todėl ir jo reikėtų kiek įmanoma vengti.
Iš palečių suręstose lentynose gulėjo ir krūvos ventiliatorių, šiukšlių dėžių, elektrinių virdulių, stiklinių butelių.
G.Bučas daugelyje atliekų mato dizaino elementus, kurie bus praktiški bei papuoš namų interjerą. Net radęs ant žemės numestą varžtelį, jis pasilenkia ir įsideda jį į kišenę. Ką gali žinoti, gal šaus į galvą kokia geniali mintis, kur jį panaudoti!
Kaunietį pykdo lietuvių įprotis mesti daiktus lauk net nepagalvojus, kaip juos iš naujo pritaikyti.
„Radau juos supakuotus dėžėse ir išmestus vienos Kauno spaustuvės konteineriuose“, – rodydamas plastikinius permatomus kibirėlius su rožinėmis pūkuotomis rankenomis sakė jis.
Dizaino vadybininkas spėjo, kad užsakovui tiesiog nepatiko gaminys, ir spaustuvė naujutėlius daiktus išmetė. „Kodėl jų neatidavus į vaikų globos namus? Kodėl neatsakingai išmesti?“ – nesuvokė kaunietis.
Kaupti išmoko iš tėvų
Vaikams skirtoje dirbtuvių erdvėje sėdom su G.Buču pasikalbėti. Paaiškėjo, kad dirbtuvės su milžinišku atliekų sandėliu – ne pagrindinė jo veikla. Nors Vakaruose, ypač Skandinavijoje, kūrėjai gauna didžiules sumas už antrinio dizaino kūrinius, Lietuvoje iš to dar niekam nepavyko išgyventi.
G.Bučas su žmona Asta turi įmonę, prekiauja baldais, dizaino detalėmis. Greta būsimų dirbtuvių veikiančioje parduotuvėje taip pat gausėja antrinio dizaino kūrinių – žvakidės iš žalio stiklo butelių, sieninis laikrodis iš suanglėjusio medžio, prekystalis iš statybinių blokelių. Jei nežinotum, kad jie iš atliekų, neatskirtum nuo naujo originalaus daikto.
Kaunietis įprotį kaupti ir antrą kartą naudoti jau baigusius savo amžių daiktus paveldėjo iš tėvų ir senelių.
„Sovietmečiu viskas buvo deficitas. Tėvai, seneliai kaupdavo daiktus. Su tėvu patys juos meistraudavome. Pasąmonėje tai išliko, įaugo į kraują. Be to, gavau gausų senienų palikimą – metalo, skardos gabaliukų, įvairių rakandų“, – kaip pradėjo kaupti nebenaudojamus daiktus, pasakojo G.Bučas.
Su žmona – diskusijos
Tiesa, buvo laikas, kai jis sekė vartojimo mada. Senus daiktus išmesdavo ir lengva ranka pirkdavo naujus.
Bet keli dokumentiniai filmai ir charizmatiški kalbėtojai internete supurtė jo mąstymą.
Jis ėmė aktyviai gelbėti planetą – rinkti šiukšles, jas rūšiuoti ir kaupti, ketindamas vėliau jas panaudoti.
Ši idėja ne visada patiko G.Bučo žmonai. Dvidešimt metų susituokusi pora neretai ginčydavosi šiuo klausimu.
„Kur yra riba? Kada išvešime atliekas?“ – kartais vyro klausdavo Asta. Mat atliekos guldavo į šeimos sodyboje esantį didelį ūkinį pastatą.
„Buvo metas, kai sukaupėme galybę daiktų išvežti. Laukiau, kada galėsiu juos išmesti į stambiagabarites atliekas. Bet tada susipažinau su suomiais, kurie ir užkrėtė antrinio dizaino mintimi, – pasakojo G.Bučas. – Jie pasiūlė įrengti dirbtuves. Tuomet dalį atliekų skyriau dirbtuvėms, o dalies net dirbtuvėms pagailėjau – supratau, kad pats galėsiu iš jų ką nors sukurti.“
Parodose užsienyje jį nustebino, kokių originalių ir dailių dalykų galima pagaminti iš, rodos, nebereikalingų atliekų. „Kartais žiūri į daiktą ir atrodo, kad jis pagamintas taip, kaip ir turi būti“, – sakė dizaino vadybininkas.
Dujokaukės laukia menininkų
Laikui bėgant subrendo mintis įrengti dirbtuves, kuriose kauniečiai galėtų prikelti senus ar sulūžusius daiktus antram gyvenimui ar iš atliekų pasigaminti naujus.
Šiuo metu G.Bučas buria savanorius ir rėmėjus, kurie palaikytų dirbtuvę darbu ar kitokiu indėliu.
Per parą jis dirba dvi darbo dienas. Vieną skiria verslui, kitą – dirbtuvėms ir antriniam dizainui populiarinti.
Dėmesio vaikams, žmonai, namų ūkiui šiuo metu vyras skiria mažiau. „Paaiškinu šeimai, kodėl tą darau, kad svarbu ne gerovė dabar, bet geresnė vaikų ir anūkų ateitis. Suspaudžia širdį, kai pagalvoju, kad vaikams teks gyventi užterštoje planetoje“, – dėstė G.Bučas.
Dirbtuvėje bus laukiami ir menininkai, norintys kurti iš atliekų. Jų prisilietimo laukia tokie įdomūs dalykai kaip 400 niekada nepanaudotų sovietinių dujokaukių.
Apžiūrinėja konteinerius
Per porą metų, kai ėmė aktyviai kaupti atliekas, G.Bučas įgijo naują įprotį – dairytis į konteinerius ir nužiūrėti, kas prie jų padėta. Vyras nesigėdija: ten galima rasti labai įdomių daiktų.
Suomiai tai vadina „šiukšlynų lobynais“.
„Užvakar nuo konteinerio paėmiau pianino kėdę su nulaužta koja. Geras daiktas, galima patvarkyti!“ – įsitikinęs antrinio dizaino šalininkas.
Dėžutes vaikų dirbtuvių lentynoms gaminti jis susirinko prie parduotuvės. Tuomet žmonės stebėjosi – atrodo normalus, o išmesti paruoštas dėžutes į mašiną krauna.
Sūnūs jautresni aplinkai
G.Bučo draugai stebisi: „Turi verslą, o pradėjai rinkti visokias atliekas.“ „Nebijau jiems atsakyti: žinau, ką su tuo darysiu“, – aiškino dizaino vadybininkas.
Paklaustas, ar dar neserga šiukšlių kaupimo liga, jis sakė, kad kol kas save kontroliuoja: „Svarbiausia, kad atliekos vėliau būtų panaudotos.“
Vyresnysis sūnus jau seka tėvo pėdomis, jis renka ant žemės besimėtančias atliekas. Abu vaikai supranta, kad nereikia daikto išmesti, jei galima jį sutaisyti.
„Kodėl jis plastikinius butelius meta ne į plastikui skirtą talpyklą?“ – pamatę šiukšlių nerūšiuojančių žmonių klaidas sunerimsta vaikai.
Visa šeima pakelia ir surenka nuo žemės šiukšles vedžiodami šunį ar eidami pasivaikščioti. Jiems negėda pakelti ne vietoje besimėtančių atliekų. Viskas dėl kilnaus tikslo – švaresnės ateities.
Šešios nesudėtingos antrinio dizaino idėjos
Teniso raketės virsta veidrodžiu: vietoj tinklelio įstatykite veidrodį, pasikabinkite ant sienos. Kasryt žiūrėdami į veidrodį prisiminsite pomėgį ar laimėjimus.
Stiklinis butelis virsta vazonu: perpjaukite stiklinį butelį taip, kad viršutinė jo dalis primintų taurę. Ją apverskite, pridėkite žemių, įsodinkite nedidelį augalą. Į apatinę butelio dalį įpilkite vandens ir įstatykite „taurę“ su gėle. Vazono augalą nuolat drėkins apačioje esantis vanduo.
Automobilio padanga virsta batų padais: jei suskilo sportbačio padas, iš senos padangos išsipjaukite naują ir prisiklijuokite.
Veržliarakčiai virsta kabykla: veržliaraktį sulenkite kaip kablį, išgręžkite dvi skylutes ir vinimi prisukite prie sienos. Jei nebeatsuka veržlių, galės laikyti lauko drabužius.
Diržas ir lenta virsta lentyna: perkirpkite diržą pusiau, sudarykite dvi kilpas, įdėkite į jas lentą, kilpos galus prikalkite prie sienos, o lentą pakreipkite taip, kad su siena sudarytų 90 laipsnių kampą, prikalkite diržą prie lentos, kad lentyna nejudėtų.
Senas monitorius ar televizorius virsta katės guoliu: išimkite iš monitoriaus ar televizoriaus visus vidurius, iš išorės (galima ir iš vidaus) nuspalvinkite jūsų katei patinkančia spalva, dekoruokite guolį, kaip jums patinka, įdėkite pagalvėlę ar kitą paminkštinimą augintinio patogumui.
