1. Pradedama nuo augalų
„Dažniausia naujų sodybos savininkų klaida – jie pradeda galvoti apie augalus, kurie jiems patinka, kurie gražūs, kuriuos norėtų auginti savo sodyboje“, – sako Ingė Auželienė, sodininkystės specialistė, modernių apželdinimo kursų „Geltonas karutis“ lektorė.
Paprastai mąstoma apie atskirus elementus, dekorą, o ne apie visumą. O išties geriausia pirma atsižvelgti į gamtines sąlygas, sodybos istorinį palikimą, būsimą šeimos veiklą toje teritorijoje, tada sugalvoti koncepciją, sodybos idėją.
O tik tada prieiti prie augalų ir kitų elementų, kurie tą idėją galės išpildyti ir atitiks gamtos sąlygas ir šeimos poreikius. Vienas ar kitas augalas nesukurs gražios ir jaukios sodybos, netgi gali iškristi iš konteksto ir atrodyti toje vietoje keistai, neįprastai. Todėl pirma visuma, ir tik tada atskiri elementai, kurie sukuria tą visumą.
2. Tvarkomasi be aiškaus plano
Planas – svarbi sudedamoji viso proceso dalis. Sodyba sutvarkoma per vienerius metus tik ypač retais atvejais. Dažniausiai šis procesas trunka keletą metų, o dar dažniau – niekada ir nesibaigia. Todėl ypač svarbu turėti galvoje (dar geriau – ant popieriaus) aiškų planą, kryptį.
Deja, dažniausiai aplinka tvarkoma chaotiškai: čia pastatoma pirtelė, čia pavėsinė, čia daržiukas, o bendro vaizdo dar nematyti. Kai visi objektai suranda sau vietą, tada pasirodo, kad takas išgrįstas nepatogioje vietoje, gėlynui saulę užstoja atsiradusi pašiūrė, o iki komposto dėžės reikia toli eiti.
Kad išvengtumėte nereikalingų išlaidų keičiant objektų vietą ir kad susikurtumėt patogią naudoti sodybą, daugiau laiko skirkite iš anksto apmąstyti, planuoti, pasitarti, pasibraižyti.
Tik tada galite tikėtis protingo teritorijos suplanavimo ir tinkamų dalykų tinkamoje vietoje, net jeigu įgyvendinsite savo planą per kelerius metus.
3. Sodyba pilnai išvaloma
Nusipirkę apleistą sodybą, dažnai naujieji savininkai pradeda tvarkyti nuo teritorijos išvalymo: senas vaismedžių sodas išpjaunamas, krūmynai išnaikinami, užvežama žemių, reljefas išlyginamas.
Atrodytų, dabar jau galima atversti baltą lapą ir pradėti galvoti apie tolesnius aplinkos tvarkymo darbus. Tačiau I.Auželienė sako, kad pilnai išvalyti ir išlyginti sklypą be jokio plano yra didelė klaida. Namą įmanoma pastatyti per vienerius metus, o brandžių medžių reikės laukti dešimtmečius.
Plikas sklypas dar ilgai neturės grožio, užtruks laukti, kol suaugs naujieji augalai. Be to, augalams paprastai patinka, jei netoliese yra didesnių medžių ar krūmų: jie teikia dalinį pavėsį, kai saulė karščiausia, jie užstoja nuo vėjo, sukuria geresnį mikroklimatą.
Dabar ir Lietuvoje yra technologijų, su kuriomis galima pasodinti jau didelį brandų medį į sklypą, tačiau tai nemažai kainuoja.
Jei tik sodyboje yra sveikų kokybiškų augalų, išsaugokite juos. Net gėlyno augalus pasilikite – tradiciniuose gėlių darželiuose buvo auginami nereiklūs, atsparūs žydintys ir kvepiantys augalai.
Sutvarkykite juos, išravėkite piktžoles, jei reikia perkelkite į kitą vietą, padauginkite, tačiau visiškai neišnaikinkite. Štai ir naujas gėlynas be papildomų išlaidų, visiškai atitinkantis naujausias natūralistines apželdinimo madas.
4. Išpjaunamas senas obelų sodas
Senas brandus obelų sodas yra vertybė, penkiasdešimt metų dar tikrai ne riba. Dažnai naujieji savininkai vienareikšmiškai sako, kad senieji vaismedžiai yra pažeisti ligų, todėl juos būtina pašalinti.
Tačiau prieš tai rekomenduojame pasikviesti į sklypą specialistą, kad įvertintų, kiek ligos pažengusios, kiek galima apgydyti, kiek padėtų teisingas genėjimas. Gali būti, kad obels gyvenimą pratęsite dar dvidešimčiai metų, o obuolių turės dar viena jūsų šeimos karta.
5. Suariama sodybos teritorija
Tikrai dažnai pasitaiko, kad naujieji sodybos šeimininkai, norėdami susitvarkyti su apžėlusiais plotais, pilnais kupstų ir kurmiarausių, pradeda nuo suarimo. I.Auželienė pasakoja: „Paprastai pasikviečia kaimyną su traktoriumi ir duoda jam užduotį suarti didelį plotą, galvodamas, kaip taip apvers piktžoles, suardys jų tinklą ir paruoš žemę tolesniems lyginimo, vejos sėjimo darbams“.
Tačiau jei prieš tai neišnaikintos piktžolės, jei ariama gyva velėna, verčiama žemė supuola gabalais, darbas dėl to tampa sudėtingas. Piktžolės ne panaikinamos, o padauginamos – daugiamečių piktžolių perkirstos šaknys suaktyvinamos ir auga toliau, tik jų kiekis jau didesnis.
Todėl visų pirma reikia išnaikinti piktžoles, o tik po to arti, frezuoti ir kitaip išdirbti žemę. Deja, jei didelis plotas, piktžolėms išnaikinti dažnai tenka rinktis cheminius preparatus. O jei plotas gana lygus, pagalvokite, ar išvis reikia jį judinti – dažnas šienavimas keičia pievos sudėtį, ilgainiui ji gali tapti gera, gražia, ekologiška ir atsparia pievele.
6. Neišstudijuojami sodybos dokumentai
Ne apie nuosavybės teises čia kalbame, o apie sodyboje esančias komunikacijas. Mažų sklypų savininkai paprastai gerai žino, kur eina elektros kabelis, kur dujų zona, vandentiekis, kartais net sunku rasti didesniam medžiui tinkamą vietą, kad šaknys vėliau nekliudytų komunikacijų.
Tačiau sodybose į šį klausimą dažnai žiūrima pro pirštus. Be klasikinių atvejų, kai kyla rizika pažeisti elektros liniją, didelėse teritorijose dar būna įrengta melioracijos sistema. Ji skirta tam, kad lietaus vanduo subėgtų tam tikra kryptimi, būtų surenkamas ir judėtų taip, kaip numatyta.
Net nesuprasdami, žmonės pažeidžia dalį tokios drenažo linijos, o dėl to sklypas gali būti praktiškai užtvindytas. Kas blogiausia, net nebūtinai jūsų sklypas, o galbūt kaimyno arba dar tolimesnio žmogaus.
Apželdinimo kursuose I.Auželienė pasakoja, kurie ženklai sklypo plane parodo reljefo perkritimus, kurie parodo servitutines linijas, o kurie – drenažo linijas.
Jei sklypo dokumentai seni, ne viskas juose būna parodyta, tačiau dabar visus atnaujinimus galima gauti valstybinėse įstaigose, tai nėra sudėtinga. Kiekvienas sodybos savininkas turi žinoti, kas yra jo sklype, kad neprisidarytų bėdų.
Šaltinis: modernūs apželdinimo kursai „Geltonas karutis“
