Neapsigaukite: tikrai ne visas rožių veisles verta auginti

Savo rožyne rekomenduojama turėti Senovinių rožių veisles, kurios išliko per šimtmečius. Dėl jų nepaprasto grožio bei kvapo žmonės jas mylėjo, augino ir daugino per amžius.

Dabartinis kultūrinių rožių asortimentas pagal kilmę yra labai sudėtingas. Spręsti apie jų rūšinę kilmę yra labai sunku. Dauguma taip nutolę nuo savo protėvių, kad nebeturi panašumo nei į vieną iki šiol egzistuojančią rūšį.

Veislių klasifikacija yra kur kas platesnė, tačiau svarbiausia aptarti tas, kurios būtų reikšmingos rožių mėgėjams.

Pirmosios poliantinių rožių veislės pasirodė 1872 m. Šiai grupei pradžią davė gausiažiedis erškėtis Rosa multiflora „Polyantha“. Poliantinių rožių nedideli žiedeliai susitelkę į tankius ir gausius žiedynus, jos žydi visą sezoną beveik be pertraukos. Šiai grupei priklauso įvairių spalvų rožės, tarp jų nemažai veislių oranžiniais, skaisčiai raudonais žiedais.

Visos poliantinės rožės beveik bekvapės, tačiau dėl nuolatinio žydėjimo ir žemo (iki 0,6-1 m) kompaktiško krūmo tapo populiarios. Šios rožės tinka įvairiaspalviams gėlynams, siauroms, žemoms gėlių ar dekoratyvinių krūmų gyvatvorėms, puikiai tinka sodinti į vazonus.

Šios veislės buvo labai populiarios pirmaisiais XX a. dešimtmečiais. Dabar jų vis mažėja. Vėliau, apie 1930-40 metus jų populiarumą nustelbė įpėdinės su didesniais žiedais – Floribundinės rožės.

Poliantinių rožių grupei taip pat priklauso terasinės rožės. Tai neseniai išskirta grupė, kuri pasižymi kompaktišku (stačiu) augimu, jų aukštis 30-60 cm. Jų šaknų sistema vystosi labai greitai, todėl galima sodinti į pastatomas talpas, terasas ir alpinariumams. Žiedai nedideli (iki 7 cm skersmens), sukrauti dideliuose (iki 15-17 žiedų) žiedynuose. Reikia pažymėti, kad laiku nukarpius žiedynus labai greitai išauga nauji. Šios rožės žydi nuo Joninių iki pat didžiųjų šalnų.

Floribundinės rožės – tai puikios sodo rožės, gautos sukryžminus arbatines Hibridines rožes su poliantinėmis rožėmis. Tiesa naujas terminas pradėtas vartoti tik 1952 metais.

Šie kompaktiški nuolat žydintys krūmai puikiai atrodo sode. Labai gražiai atrodo tos pačios veislės krūmai susodinti grupėmis. Kai kurių veislių tinka ir puokštėms.

Floribundinių rožių krūmai panašūs į arbatinių Hibridinių rožių, neaukšti (dažniausiai iki 1 m). Žiedai labai įvairūs: pusiau pilnaviduriai, pilnaviduriai, tuščiaviduriai, vidutinio dydžio, susitelkę žiedynuose iki 17-40 žiedų. Dauguma floribundinių rožių nekvepia ar tik šiek tiek kvepia. Žiedai įvairių spalvų. Žydi beveik be pertraukų visą vasarą ir rudenį iki pat pirmųjų šalnų. Šios rožės yra atsparesnės šalčiams nei arbatinės Hibridinės.

Floribundinės rožės greitai tapo labai populiarios. Kiekvienais metais pristatoma daugybė naujų veislių. Paskutiniais metais pristatoma vis daugiau rožių su neįprasta žiedų spalva: baltintos kavos spalvos ar įvairiai margintais žiedais.

Arbatinės Hibridinės arba stambiažiedės rožės – sunkiai mėgėjui skiriamos veislės.

Arbatinių hibridinių rožių žiedai pilnaviduriai, stambūs, pavieniai ar po 2-5 žiedyne, įvairių spalvų. Žiedai taisyklingos formos, aukštu centru, labai dailūs neišsiskleidę žiedpumpuriai. Kuo ilgesnis, storesnis žiedynstiebis tuo veislė vertingesnė puokštėms. Krūmai neaukšti (apie 0,7-1 m), siauri. Žydi viso sezono metu, su trumpomis pertraukomis. Žiemoja tik pridengtos. Stambiažiedės – išvestos kryžminant poliantines, floribundines rožes su arbatinėmis. Žiedai stambūs ir pilnaviduriai, pavieniai ar arba žiedynuose po 2-8. Stambiažiedės yra atsparesnės ligoms ir šalčiams. Dengti reikia.

Laipiojančios (vijoklinės) rožės – nuo anksčiau aprašytų skiriasi į viršų sparčiai augančiu stiebu.

Vertikalioje padėtyje gali augti tik pritvirtinus prie atramų (sienų, tvorų ir pan.). Jas papildomai galima skirti į tris grupes.

Smulkiažiedės laipiojančios (Rambler) rožės pirmais metais išaugina kelis stiebus. Žiedus suformuoja ant antramečių ar senesnių stiebų. Žiedai smulkūs, žiedyne iki 20 žiedų, pavieniai žiedai žydi ilgai iki 15 dienų. Taigi krūmas dekoratyviai atrodo iki pusantro dviejų mėnesių. Kuo ilgesnis stiebas išsaugomas per žiemą, tuo rožė gausiau žydės, nes žiedynai būna išsidėstę per visą stiebo ilgį.

Stambiažiedės laipiojančios (Climberg) rožės išvestos pakartotinai kryžminant smulkiažiedes laipiojančias su arbatinėmis hibridinėmis, remontantinėmis, floribundinėmis ir kitomis. Nuo smulkiažiedžių jos skiriasi stambiais žiedais. Žiedynai reti, nedideli nuo 3 iki 10 žiedų. Krūmai nuo 1,5 iki 2,0 m aukščio. Dauguma jų žydi pakartotinai.

Pusiau laipiojančios (Schrub) rožės yra ne tik laipiojančios, bet gali būti priskiriamos ir prie sparčiai augančių krūmų. Aukštis 1,5-2 m, stiebai stiprūs. Žiedai stambūs, forma panašūs į arbatinių hibridinių žiedus. Gana atsparios, žydi ilgai.

Parko rožės – tai dekoratyviniai erškėčiai ir jų hibridai. Krūmai gali būti 1-3 m aukščio, įvairiausių formų ir dydžių spygliais, žiedynuose 3-15 žiedų. Žiedai nuo tuščiavidurių iki pilnavidurių, įvairiausių spalvų ir atspalvių, gana dažnai kvepiantys. Kai kurios veislės žydi pakartotinai.

Miniatiūrinės rožės – panašios į poliantines tik daug žemesnės – iki 25 cm, smulkesniais žiedais ir lapais. Žiedai dažniausiai nedideliuose žiedynuose, rečiau pavieniai, labai įvairi spalvinė gama, dažnai kvepiantys. Žydi gausiai, beveik nepertraukiamai, galima auginti balkonuose, kambariuose, alpinariumuose.

Besidriekiančios rožės, kurių apie 1980-uosius metus jau buvo pakankamai daug veislių, kad būtų galima jas atskirti nuo krūminių rožių ir sukurti naują atskirą Besidriekiančių rožių grupę. Pirmosios Besidriekiančios rožės, išvestos iki 1970 m., žydi labai gausiai vieną kartą sezono metu. Vėliau išvestos veislės žydi pakartotinai. Yra įvairiausių dydžių bei formų.

Besidriekiančių rožių: nuo miniatiūrinių (apie 90 cm ilgio besidriekiantys stiebai), iki stambių (apie 6 m ilgio besidriekiantys stiebai). Vienos jų yra labai prigludę prie žemės, o kitos – aukštesnės, jų stiebai lanku svyra žemyn. Šios rožės labai tinka didelių plotų apželdinimui. Dauguma veislių yra labai atsparios šalčiams ir ligoms, nereikalauja kruopščios priežiūros, bet dengti rekomenduojama.

Pirmiausia reikia atsiminti, kad rožėms reikia daug saulės, tačiau lengvas šešėlis ankstyvą popietę – netgi naudingas. Ypač tamsių spalvų rožėms. Reikia ir priedangos nuo šaltų vėjų ir skersvėjų. Norint apsaugoti nuo vėjų, rožes galima sodinti netoli gyvatvorių, tvorų ar kitų užtvarų. Tiesa, svarbu nesodinti per daug arti, kad gyvatvorė ar tvora neužstotų saulės, neatimtų maisto medžiagų Stenkitės nesodinti pačioje žemiausioje sodo vietoje – čia ilgiau užsilaiko šalnos. Rožės sunkiai augs atvirose žemumose.

Pakankamai geras dirvos drenažas taip pat yra svarbu. Rožė neaugs, jei šaknys nuolat mirks vandenyje.

Tam, kad rožės mažiau sirgtų grybinėmis ligomis – joms reikia ir daug erdvės. Dažniau serga labai užgožtos kitų augalų rožės ir pasodintos per arti prie sienos labai vešlios laipiojančios rožės.

Labai svarbus ir tinkamas dirvožemis. Idealus – lengvas priemolis (pH 6-6,5), turtingas maistinėmis medžiagomis bei humusu. Tačiau taip pat gerai rožės augs ir daugelyje kitų dirvožemių. Labai kalkinga dirva – kenksminga. Tačiau kai kurios rūšys gali augti ir kalkingame dirvožemyje.

Tik nedaugelis dirvožemių yra natūraliai idealūs rožėms auginti, tačiau beveik visus galima pakeisti į tinkamus. Į molingą dirvą reiktų pridėti smėlio, komposto, perpuvusio mėšlo, o į smėlingą – komposto, perpuvusio mėšlo, mineralinių trąšų, molio.

Dirvožemis, kuriame rožės augo daugiau nei 10 metų – netinkamas naujoms rožėms, mat naujai pasodintos rožės skurs, netgi jei seniau toje vietoje augusios klestėjo. Tuomet reikia naujai rožei iškasti duobę (apie 1 m skersmens ir 45 cm gylio), žemę išnešti (į daržą ar kitur, kur neaugs rožės) ir pripilti naujų žemių arba leisti dvejus metus žemei atsigauti.

Tinkamiausias laikas sodinti rožes – pavasaris – balandžio, gegužės mėnesiai ir ruduo – rugsėjo, spalio mėnesiai. Rudeninio sodinimo metu geriau apsieiti be trąšų. Rožes, pirktas vazonuose, galima sodinti bet kuriuo šiltu metų laiku.

Prieš sodinant reikia patrumpinti labai ilgas, ištįsusias šaknis, atnaujinti šaknų pjūvius, pašalinti pažeistas šaknis ir stiebus, supilti žemės kauburėlį ir ant jo išskleisti šaknis. Šios neturi būti užlenktos – turi „žiūrėti“ žemyn. Rožės, pasodintos susuktomis šaknimis blogai vystysis ir galų gale, po poros metų, mirs.

Prieš sodinimą visą krūmą reikia pamerkti į vandenį kelioms valandoms. Ir mirkyti ir laistyti patartina naudoti šaknų augimo stimuliatorius.

Iškasti didelę ir pakankamai gilią duobę (apie 1 m skersmens ir 45 cm gylio). Rožes sodinti taip, kad skiepijimo vieta (vieta, iš kur išauga pirmosios šakos) būtų apie 3-5 cm po žeme. Sodinant per jėgą nelenkti, neperlenkti šaknų. Gerai palaistyti – maždaug 5 litrais vandens. Sodinant vijoklines rožes šalia sienos, šaknis reikia nukreipti tolyn nuo sienos. Sodinti taip, kad šakos linktų link sienos. Prie namo sienų pasodintas rožes reikia gausiau laistyti, ypač pirmaisiais metais.

Rudeninio sodinimo metu rožių genėti nereikia. Pavasarį reikia genėti tik naujai pasodintas – šį pavasarį ar praeitą rudenį. Arbatinių Hibridinių, floribundinių rožių rekomenduojama palikti apie 15 cm ilgio stiebus su 2-4 pumpurais. Taip pat pavasarį reikia genėti naujai pasodintas kamienines arbatines Hibridines, kamienines floribundines bei kamienines svyrančias rožes – paliekami 15-20 cm stiebai. Visų kitų naujai pasodintų rožių pirmais metais genėti nereikia. Pasiruošimas žiemai

Žiemos poilsiui rožės pradedamos ruošti jau vasaros pabaigoje. Rugpjūčio antroje pusėje nustojama laistyti, nebetręšiama trąšomis su azotu. Kalio ir fosforo trąšomis patręštos rožės, atvirkščiai, geriau pasirengia žiemai, sutvirtėja jų šaknys, maisto medžiagos kaupiasi storosiose šaknyse, šaknies kaklelyje ir stiebų apačioje, todėl krūmeliai ištveria didesnius šalčius.

Tad klysta tie rožių augintojai, kurie rožes gausiai tręšia mineralinėmis trąšomis, ypač azotu, iki vėlyvo rudens. Tuomet jos ilgai auga, leidžia naujus ūglius, kurių raudoni stiebai ir lapai gražūs, bet minkšti ir vandeningi, nespėja sumedėti ir iššąla. Toks krūmelis skursta ir dažnai žūva.

Rudenį, po pirmųjų šalnų, daugumos rožių lapai dar žali, daug pumpurų su neišsiskleidusiais pumpurais. Tokios žiemai uždengtos šakos pašąla, lapai pūva, užsikrečia grybinėmis ligomis, todėl geriau lapus, žiedpumpurius ir žiedus nukarpyti, surinkti nukritusius ant žemės ir sudeginti. Jeigu šilta, prieš uždengiant rožes ir žemę aplink galima nupurkšti vario preparatais (pavyzdžiui, 1 proc. vario sulfato tirpalu).

Rožės dengiamos lapkričio antroje pusėje arba net gruodį, kai ima nuolat šalti. Mažų šalnų jos nebijo, netgi tampa atsparesnės, pamažu pripranta prie žemos temperatūros. Per anksti uždengtų, kai dar daug stiebų nesubrendę, mediena būna minkšta ir neatspari šalčiui.

Krūmeliai galutinai uždengiami, kai temperatūra nukrenta iki -5 laipsnių. Rožės apkaupiamos 20-30 cm žemių, sausų medžių lapų arba durpių sluoksniu. Paskui uždengiama eglišakėmis. Jos gerai praleidžia orą, neprisigeria vandens, saugo nuo pelių. Stiebinių rožių vainikai užklojami eglišakėmis ir aprišami bent dviem sluoksniais agroplėvelės.

Vijoklinės rožės uždengiamos stačiomis ilgesnėmis eglių šakomis, kad neiššaltų krūmo apačia. Lanksčios vijoklinės rožės nuimamos nuo atramų, nuleidžiamos ant žemės ir padedamos ant pagaliukų, kad stiebai nedrėktų. Paskui uždengiama eglišakėmis.

Visos kitos neaukštos rožės uždengiamos paprastai. Parko rožės nedengiamos, tik pamulčiuojamos. Negalima rožių uždengti aklinai arba per šiltai, nes pradeda pūti, o per atlydžius ar saulėtomis dienomis gali sušusti ir žūti. Dengti galima medinėmis dėžėmis, maišine medžiaga. Polietilenu geriau uždengti tik viršūnes, o šonus palikti atvirus.

Rožių šaknys gilios. Tai reiškia, kad įsitvirtinusių augalų laistymas – nėra būtinybė, išskyrus sausros periodus.

Rožės vasarą išlieka neapvytę ir žalios, kai daugelis paviršinę šaknų sistemą turinčių augalų apvysta. Tačiau stebėjimai rodo, kad po kelių trumpų sausų periodų susilpnėja krūmo augimas, sumažėja žiedai, sutrumpėja žydėjimo laikotarpis – nors lapai išlieka žali ir tvirti. Po kelių sausų dienų iš eilės jau reikia laistyti naujai pasodintas rožes, vijoklines rožes, augančias prie sienos taip pat krūmus, augančius smėlėtoje dirvoje. Laistymo normos: apie 5 litrai vandens krūminei ir stiebinei rožei, ir apie 15 litrų vandens vijoklinei rožei. Nelaistykite dažnai ir po mažai. Geriau laistyti rečiau, bet po daug. Laistant stenkitės nelieti ant lapų ir žiedų – tuomet augalas mažiau sirgs grybinėmis ligoms.

Nepamirškite, kad nužydėjusius žiedus reikėtų pašalinti.

Rožių genėjimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo sudėtingas. Rožės stiebas aktyviai auga ir žydi tik keletą metų, vėliau viršutinė stiebo dalis išsenka ir apnyksta, iš apatinės dalies išauga naujas stiebas ir virš jo esanti senoji stiebo dalis apmiršta. Todėl negenimas krūmas virsta susiraizgiusia mirusių ir naujų šakų mase. Genėjimo tikslas – atsikratyti apmirusių senų stiebų ir taip sukelti naujų sveikų ūglių reguliarų augimą.

Geriausias laikas genėti daugumą rožių – balandis, gegužės pradžia, kai praėjo šalnos. Vieną kartą žydinčios rožės genimos pasibaigus žydėjimui arba pavasarį.

Reikia palikti 6-10 mm ilgio stiebo dalį virš pumpuro. Visada reikia šaką pjauti truputį nuožulniai į priešingą pusę nuo pumpuro.

Kartais iš vieno palikto viršutinio pumpuro rožė pradeda auginti du ūglius. Reikia palikti vieną, stipriausią arba į norimą pusę, nes palikus augti abu, išaugę iš tokių pumpurų nebus stiprios šakos.

Vieną kartą žydinčių rožių genėjimas – pavasarį šalinamos negyvos, ligotos šakos. Kas 3-5 metus anksti pavasarį ar tuoj pat pasibaigus žydėjimui visiškai pašalinti labai senus stiebus. Daugelis šių rožių gražiau atrodo, kuomet yra visiškai negenimos, negu pastoviai karpomos.

Pakartotinai žydinčių rožių genėjimas – anksti pavasarį reiktų nukirpti visas negyvas, ligotas, silpnas, nušalusias šakas, retkarčiais pašalinti senas šakas. Pakartotinai žydinčios rožės auga palaipsniui, todėl daugiau ar mažiau pastoviai turi likti tam tikras stiebų skaičius. Jei krūmas labai retas ir išstypęs – stiebai gerokai patrumpinami.

Kuo dažniau žydi rožė – tuo daugiau reikia ją genėti, kad užtikrinti taip norimą pastovų žydėjimą.

Kaip ir daugelis kitų augalų, rožes taip pat gali pradėti pulti įvairūs kenkėjai. Geriausiai, ko gero, žinomi – amarai (Macrosiphum rosae L.). Jie pasirodo pavasarį ant jaunų ūglių, lapų, žiedpumpurių. Dauginasi labai greitai. Iš ūglių ir lapų siurbia augalo sultis, augalas silpsta, ūgliai nustoja augti, lapai susiraukšlėja, susisuka. Be to, amarai nešioja virusines rožių ligas. Apsauga: rožes purkšti insekticidais nuo amarų. Geriausia naudoti kontaktinio (decis) ir sisteminio (actara) veikimo preparatus kartu. Kontaktinis insekticidas kenkėjus naikina iš karto. Paprastai tai būna didžioji dalis kenkėjų. Likusieji žūva nuo sisteminių insekticidų.

Paprastosios voratinklinės erkės (Tetranychus urticae Koch.) – taip pat labai paplitęs kenkėjas. Minta čiulpdamas augalų sultis, lapų apačioje deda kiaušinėlius ir sudaro gležną voratinklį. Rožių lapai tampa išmarginti smulkiais baltais taškeliais. Jei stipriai pažeistas augalas – ant senų lapų matosi voratinklis. Rožės pradeda mesti lapus, nežydi.

Apsaugai reikia naudoti specialius insekticidus (NeemAzal T/S). Tinkamai tręšti augalus.

Ūgliniai pjūkleliai (Ardis bruniventris Htg.) – kenkia tik lervos. Išsiritę lervos pragraužia ūglio viduje taką, ūglių viršūnės pradeda vysti ir džiūti. Lervos ūglyje gyvena mėnesį. Apsaugoti galite pažeistus ūglius nukirpdami ir sunaikindami. Pjūklelių skraidymo metu (gegužės mėn.) rožes reiktų purkšti insekticidais (Decis ar Mavrik 2F).

Dar yra galimos ir trys pagrindinės grybinės rožių ligos: raudonjuodis dėmėtumas, tikroji miltligė ir rūdys. Geriausia taktika kovojant prieš šias ligas – profilaktiškas nupurškimas fungicidais anksti pavasarį, kai augalas jau turi pakankamai lapų.

Purkšti reikia pora kartų (antrą kartą – po dviejų savaičių). Jei augalas vis dėl to susirgo – reikia tuoj pat purkšti fungicidais, ir dar porą kartų kas dvi savaites. Purškiant jau sergantį augalą, geriau naudoti didesnę koncentraciją (jei tai leidžia instrukcijos). Vėlesni purškimai taip pat būtini. Tiems, kurie atsisako naudoti chemiją, patartina auginti geras, atsparias ligoms veisles, jas gerai tręšti.