Šįmet Kaune nebuvo organizuotas pavyzdingiausiai besitvarkančios miesto sodybos konkursas, tačiau Aleksoto seniūnijos darbuotojams pro akis neprasprūdo į aplinkos tvarkymą įdėtas vietos gyventojų triūsas ir išradingumas.
Mikrorajone buvo surengtos gražiausios sodybos varžytuvės, kuriose vieni aleksotiškiai panoro dalyvauti patys, kitus pasiūlė kaimynai ar bendruomenė.
Vertino šeimininkų triūsą
Organizuojant konkursą buvo siekiama apdovanoti darbščiausius ir jų pavyzdžiu skatinti kitus gyventojus tvarkyti aplinką, ieškoti netradicinių erdvių apželdinimo bei papuošimo sprendimų.
Iš seniūnijos, bendruomenės atstovų, botanikų ir aplinkosaugos specialistų sudaryta komisija daugiausia dėmesio skyrė gyventojų kūrybiškumui bei erdvės suvokimui.
Dar vienas svarbus kriterijus – sodybos erdvių planavimas ir tvarkymas pačių šeimininkų, o ne samdytų darbininkų pastangomis.
Juk pasisamdžius profesionalius sodininkus ir augalus prižiūrinčias firmas per trumpą laiką galima sukurti nuostabiausią pasakų pasaulį. Toks kiemas dažnai būna estetiškas, bet šaltas ir nejaukus.
Konkurso laimėtojai įvertinti už racionalų mažos erdvės sklypo panaudojimą, nedideliame plote sukurtą jaukią poilsio zoną, etnografines sodybos dekoracijas, istorinės atminties išsaugojimą paveldo sodyboje.
Puoselėja istorinę atmintį
Viena labiausiai akį traukiančių privačių valdų Aleksote – ramioje Liūdesio alėjos vietoje esanti Ramutės Aldonos ir Algimanto Inkėnų sodyba.
Gražiausios sodybos konkurso vertinimo komisija kauniečių tvarkomas erdves įvertino už istorinės atminties saugojimą paveldo sodyboje.
Kauniečiai puoselėja sodybą, kurią prieš daugybę metų įkūrė garsus botanikos ir farmacijos profesorius Kazimieras Grybauskas.
Jų namą puošia prieš 45-erius metus atidengta memorialinė lenta, skelbianti, jog iki 1953 metų šioje vietoje gyveno Lietuvai nusipelniusi asmenybė.
Augina šimtamečius medžius
Šioje sodyboje galima išvysti beveik šimto metų senumo riešutmedžių, daugybės veislių obelų, abrikosų, kitų medžių.
Daugelį jų profesorius K.Grybauskas parsivežė iš užsienio botanikos sodų ir medžių augintojų.
„Dažnai mūsų svečiai sako, kad niekur kitur nėra ragavę tokių skanių ir sultingų obuolių. O mus nuo tada, kai čia apsigyvenome, kasmet stebina gausus šių vaismedžių derlius.
Pirmaisiais dešimtmečiais obuolių turėjome dar daugiau. Kaip įmanydami saugome profesoriaus palikimą, tačiau per laiką medžiai paseno, ne vieną teko iškirsti“, – vedžiodamas po sodą pasakojo A.Inkėnas.
Namą su 27 arų sklypu kauniečiai iš botaniko artimųjų įsigijo prieš keturis dešimtmečius. Nuo profesoriaus mirties buvo praėję nemažai laiko, tad sklypas nebuvo taip prižiūrėtas, kaip K.Grybauskui gyvam esant.
Kiemo puošmenos – skulptūros
Naujiesiems šeimininkams teko įdėti nemažai pastangų ir darbo, konsultuotis su Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo ir kraštovaizdžio planavimo specialistais, kad erdvės vėl būtų sutvarkytos ir vertos pavyzdingai tvarkomos sodybos vardo.
„Kraštovaizdžio architektai sklypą suplanavo taip, kad jame vietos pakaktų ir seniems medžiams, ir naujai mūsų pačių rankomis užveistam rožynui, pasodintiems vaistingiems augalams, įvairiems krūmams, gėlėms.
Sode įsirengėme plačius takus, pastatėme suolelius“, – pasakojo R.A.Inkėnienė.
Kauniečių kiemo puošmenos ir pasididžiavimas – skulptoriaus Stanislovo Giedraičio kurtos skulptūros. Jų – nuo mažiausios iki didžiausios – įvairiose erdvėse galima suskaičiuoti net keliolika.
Žavi etnografiniai motyvai
Tarp gražiausiai tvarkomų individualių namų teritorijų šįmet sublizgėjo ir Kalvarijos gatvėje Janinos bei Jauniaus Čereškų puoselėjamas nuosavas kiemas.
Juos gražiausių sodybų vertintojai įvertino už puikiai į šiuolaikiškai tvarkomas erdves įkomponuotas etnografinės sodybos dekoracijas.
Dar neįžengus pro vartus galima įsitikinti, kad šeimininkai išskirtinai rūpinasi žalia veja, mėgsta ir moka auginti gėles, prižiūri spygliuočius ir lapuočius medžius.
„Niekada nesinaudojome kraštovaizdžio architektų ir kitų specialistų paslaugomis. Rūpinuosi viskuo, kas auga, žydi ir žaliuoja. Gražindama aplinką įdedu visą savo išmonę ir širdį. Turbūt todėl smagu ryte išėjus į kiemą kavos išgerti, o po dienos darbų priešais gėlynus pasimėgauti vakariene“, – pasakojo darbštumo ir kūrybos nestokojanti J.Čereškienė.
Jos vyras Jaunius kelis dešimtmečius iš kaimo žmonių renka ir iš sendaikčių pardavėjų perka įvairius rakandus, senovinius amatininkų įrankius, žemdirbystės padargus.
Išradingas ir nagingas šeimininkas vietą randa kiekvienam ne pirmos jaunystės daiktui.
