Pakaunėje, Rokų Miško Kelmyno kaime, gyvenanti biologijos mokytoja Eglė Stankevičiūtė sumanė, kaip panaudoti nereikalingus plastikinius butelių kamščius.
Iš jų kurdama paveikslą pedagogė ne tik patiria malonumą. Moteris savo laisvalaikio užsiėmimu nori aplinkinius paskatinti elgtis ekologiškai.
Su didžiuliu noru motinos veiklą palaiko jos duktė Gabrielė ir kaimynai.
Kamščius rinko dvejus metus
E.Stankevičiūtė pasakojo, kad Vaišvydavos mokykloje dirba neformaliojo švietimo organizatore ir vadovauja ne vienam jaunųjų gamtininkų būreliui, nes yra biologijos mokytoja.
Moteriai svarbus ekologiškas gyvenimo būdas. Todėl jai nuolat knieti kaip nors panaudoti nereikalingas, gamtą teršiančias medžiagas. Prieš keletą metų E.Stankevičiūtė pradėjo rinkti įvairiaspalvius plastikinių butelių kamščius.
„Teisingai rūšiuojant atliekas, prieš išmetant plastikinius butelius reikia nusukti jų kamščius ir išmesti atskirai, nes jie netinka perdirbti. Kai apie tai pasakoju vaikams ir suaugusiems, paaiškėja, kad apie tai mažai kas žino“, – pasakojo moteris.
Norėdama įdomiau panaudoti nereikalingus kamščius moteris sumanė iš jų kurti paveikslą.
Prireikė tūkstančių detalių
Spalvotus plastikinius butelių kamščius kaunietė rinko dvejus metus. Šios vasaros pradžioje jos duktė Gabrielė nupiešė paveikslą.
„Mergaitė taip pat labai domisi gamta, jai patinka jūra ir įvairūs gyvūnai. Todėl visa tai ir nupiešė“, – pasakojo E.Stankevičiūtė.
Dukros piešinį motina nusprendė atkartoti dėliodama jį iš plastikinių kamščių. Ant malkinės sienos dabar galima pamatyti delfiną, orką, įvairias žuvis, jūros bangas, saulę, paskendusį lobį, vandens ir sausumos augalus.
Vien delfinui sukurti prireikė 300 kamščių. Iš viso jų kol kas panaudota keli tūkstančiai.
„Tai – augantis piešinys. Svarstome, ką dar pavaizduoti. Galbūt kursime oro baliono ar lėktuvo „Lituanica“ atvaizdus“, – pasakojo pedagogė.
Kaimynus nustebino kalimas
E.Stankevičiūtė prisipažino, kad jos veikla iš karto susidomėjo kaimynai.
Moteris pagal spalvas surūšiavo kamščius. Nuo jų nutrynė reklaminius užrašus.
Tada į kiekvieną jų įkalė po vinį. Paruoštas mozaikos detales vieną po kito kalė prie malkinės sienos.
„Tai – tarsi meditacija, poilsis, savotiška kūryba. O kaimynai, girdėdami, kaip kaukšiu plaktuku, iš karto susidomėjo, ką aš nuolat kalu“, – pasakojo pakaunės gyventoja.
Dabar kaimynai jau žino, ką, iš ko ir kodėl kuria E.Stankevičiūtė. Todėl visi padeda jai ir toliau rinkti kamščius ir taip prisideda prie augančio paveikslo gimimo.
