Nors pati konferencija turėjo prasidėti 11 val., tačiau jau nuo dešimtos viešbučio „Crowne Plaza“ fojė šurmuliavo gausybė aplinką kuriančių mėgėjų ir specialistų. Dalyviai dalijosi asmenine patirtimi, keitėsi kontaktais, galėjo iš arčiau susipažinti su įvairios produkcijos, skirtos aplinkos dizainui, gamintojais ir tiekėjais.
Konferencijai prasidėjus, salė buvo pilna nekantriai nusiteikusių dalyvių ir pranešėjų. Pirmoji lektorė – Carrie Preston, atvykusi iš Olandijos, dalijosi naujausiomis šiandienos tendencijomis, akcentuodama natūralistinį dizainą.
Anot jos, mada labai svarbi, tačiau kartais reikia savęs paklausti, ar tikrai reikia griežtų linijų, išpuoselėtos tvarkos. Pranešėja daug dėmesio skyrė Čelsio parodoje matytiems darbams. Jos nuomone, kompozicijos žavingos, tačiau vis labiau galima įžvelgti vienodus akcentus kiekviename pavyzdyje.
„Žmogus gali stengtis integruoti pačią gamtą, bet svarbiausia, kuriant aplinkos dizainą, yra išskirti emociją, pajusti, kad tai yra mūsų sukurtas produktas“, – kalbėjo C. Preston.
Ragino laužyti taisykles
Savo pristatyme C. Preston lygino skirtingų šalių aplinkos dizaino stilius. Vokietijos, Olandijos, Prancūzijos, JAV kūrėjų darbuose pabrėždavo ne tik išsiskiriančias griežtas linijas, bet ir vos pastebimą natūralios gamtos perėjimą į civilizuotą erdvę.
„Nebijokite laužyti taisyklių“, – konferencijos dalyvius ragino pranešėja. „Geriausias sodas yra tada, kai jis turi sodininką, kuris įdeda ir dalį savo sielos. Mano kuriami sodai yra skirti gyventi, naudoti. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas turi atrasti tai, kas jam patinka, ir nebūtinai viskas tarpusavyje turi būti suderinta. Svarbu nebijoti eksperimentuoti“, – patarimų negailėjo C. Preston.
Po viešnios iš užsienio pranešimo scenoje pasirodė kraštovaizdžio architektė Sandra Kanapeckaitė ir botanikė, natūralių augalų buveinių specialistė, Vilma Gudynienė.
Pranešėjos akcentavo pagrindinius aplinkos dizaino skirtumus nuo istorinių laikų iki dabar, pabrėžė, kad prie pokyčių ypač prisidėjo sumenkusi miestų bioįvairovė ir vietos identiteto praradimas.
„Anksčiau žmonėms buvo svarbu padaryti įspūdį, parodyti žmogaus viršenybę prieš gamtą, vėliau išryškinti gamtos grožį ir paslaptingumą, XIX a. pabaigoje aplinką sutvarkyti kuo paprasčiau ir racionaliau.
Dabar kraštovaizdžio planavimo estetika ir ypatumai siejami su bioįvairovės, vietos identiteto ir ekologinio tvarumo klausimais „, – aiškino S. Kanapeckaitė.
Ją papildė V.Gudynienė, pasiūlydama būdą, kaip tokius kraštovaizdžius sukurti: “Mūsų laukuose yra daugybė dekoratyvių augalų ir jų derinių.
Perkeldami tai į savo kiemą galime sukurti ne tik gražius, bet ir ilgaamžius, nereikalaujančius intensyvios priežiūros, turinčius didelę bioįvairovę želdinius. Visų svarbiausia, tokia aplinka kurtų mūsų krašto savotiškumą“.
Aplinkos dizaineris iš Italijos: „Sodas yra muzika“
Antrąją konferencijos dalį pradėjo Vittorio Peretto – italas, pagal specialybę agronomas, kuris savo kūrybiškais projektais yra pelnęs jau ne vieną apdovanojimą ir tarptautinį pripažinimą. Sukūręs daug įspūdingų sodų Romoje, Venecijoje, Milane, Ligūrijoje, Toskanoje ir kitose Italijos vietose, kūrybingasis italas keliavo kurti net į Azerbaidžaną, Graikiją, Kiniją, Abu Dabį. Sodas – kaip simfoninis orkestras, kaip muzika, kur galima semtis įkvėpimo.
Italas ryškiai išskyrė ir vieną iš žymiausių Lietuvos menininkų – Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Netgi pranešimo metu fone skambėjo jo kūrinys „Miške“. Anot lektoriaus, būtų galima puikiai realizuoti šią simfoninę poemą visame Vilniuje, ypač centre.
„Atvykęs į Vilnių, vaikščiojau Neries pakrante. Čia tiek daug galimybių“, – kalbėjo pranešėjas. Kūrėjas skatino konferencijos dalyvius ieškoti naujų idėjų muzikoje, mene, nes tai kūriniams gali suteikti dar didesnę vertę, sukurti dar stipresnę emociją.
Kalbintas po pranešimo, dizaineris neslėpė pastebintis, kad globalizacija vis labiau skverbiasi į kiekvieną kultūrą: „Kiekviena šalis turi kai ką savito, tačiau dabar pasaulis tampa globalus, išskirtinumas po truputį nyksta, visi vis labiau tampa panašūs“, – pasakojo V. Peretto.
Paklaustas iš kur pats semiasi įkvėpimo kūrybai, svečias pasidalino, kad pagrindiniai jo įkvėpimo šaltiniai yra muzika, fotografija ir jo keturi vaikai.
„Savo kūrybai aš idėjų semiuosi ne tik iš menininkų, muzikos, tačiau ir iš darbo su savo vaikais. Kartu mes liejame akvarelę, dalijamės įžvalgomis. Man tai labai patinka, nes vaikai mato viską daug paprasčiau, jie neturi išankstinio nusistatymo“, – aiškino pašnekovas.
Lietuviams patraukli japonų kultūra
Su teiginiu, kad šalies identitetas ir išskirtinumas nyksta, sutinka ir kitas konferencijos pranešėjas, profesorius Petras Grecevičius. Anot jo, japonų kultūra tampa vis labiau patraukli mūsų tautiečiams. Profesorius pabrėžė, kad nors Lietuva yra labai toli nuo tekančios saulės šalies, tačiau čia galima įžvelgti ir panašumų.
„Atkreipkite dėmesį, kad visi japonų pastatai kyla į viršų. Lygiai kaip ir mūsų, lietuvių, svirnas“, – teigė P.Grecevičius.
„Svarbiausia turime nepamiršti, kad esame aisčiai, baltai ir turime itin įspūdingų, unikalių ženklų, kurių nei vienoje kitoje šalyje nerasime“, – pabrėžė pašnekovas.
Dalyviai neslėpė susižavėjimo.
„Galima rašyti 10 balų, organizavimas puikus, žavi rengėjų sugebėjimas pritraukti tiek žmonių iš visos Lietuvos – viskas tikrai nepriekaištinga. Dauguma žmonių yra savo srities specialistai, man labai smagu, kad Lietuvoje yra kalbama apie landšafto dizainą, ir ypač svarbu tai, kad ieškome savo identiteto.
Man labai patiko lektorių pranešimai, žinutė, kad svarbu pajausti emociją, nepamiršti savęs. Žmonės jau po truputį keičia mąstymą ir tai, ką padarė „Geltonas karutis“, yra nuostabu“, – kalbėjo būsima kraštovaizdžio architektė Ingrida.
„Tai, ką šiandien padarė organizatorė Lina Liubertaitė, tai yra reiškinys“,– pabrėžė Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkas Alvydas Mituzas. „Eidamas čia aš savotiškai bijojau, kad bus propaguojama Japonijos kultūra, patirtis, o čia skirtingai – buvo pasiūlyta kurti savo lietuvišką kraštovaizdžio supratimą, lietuvišką mokyklą. Labai džiaugiuosi tuo, kas įvyko, kas vyksta, tikrai toliau bendrausime ir bendradarbiausime“, – pasakojo A. Mituzas.
Renginys sukvietė per 300 dalyvių iš visos Lietuvos. Paklausta, ar tikėjosi tokio didelio susidomėjimo, konferencijos organizatorė Lina Liubertaitė atskleidė, kad žmonių atėjo daugiau nei buvo planuota.
„Žmonės yra alkani žinių ir nori jų gauti. Pati jaučiau, kad yra poreikis žinoti daugiau, negu šiandieną galima gauti iš spaudos ar televizijos. Norėjosi suburti žmones vienai dienai, vienam tikslui ir gauti žinių iš pirmų lūpų.
Dabar žiūrime, kad ne tik būtų gražu, bet būtų ir įvairovės, palikimo ateities kartoms. Dėl esamo politinio konteksto, vis svarbesnis tampa tautinis identitetas. Ir kai žmonės išsikelia vėliavą prie savo namų, o aplinkoje auga bonsai, tai tarsi ir parodo, kad mes patys nebežinome, kas yra kas“, – sakė organizatorė.
Sulaukus įspūdingo susidomėjimo ir dalyvių skaičiaus, jau yra planuojamas ir kitų metų renginys, žadantis dar daugiau naujovių, gudrybių ir galimybių tobulėti kuriant aplinkos dizainą bei pritaikant tarptautines tendencijas, tačiau kartu išlaikant ir puoselėjant lietuviškas tradicijas.
