„Chemijos prigrūsto maisto aš galiu nusipirkti ir parduotuvėje, kam savo
laiką gaišti auginant tokį pat. Tuomet geriau knygą paskaityti“, – jau
rimtai paaiškina pašnekovė.
D.Jazukevičienė darže ne tik nenaudoja chemijos, bet ir netriūsia jame
ištisas dienas ravėdama pikžoles ir laistydama. Moteris
sėkmingai susikūrė, kaip ji pati vadina, tinginio daržą, kuriame labai
svarbų vaidmenį užima dirvos mulčiavimas.
Nedrįsdama bandymų pradėti su daržovėmis, ji pirmiausia ėmė mulčiuoti į
gyvatvorę susodintas jaunas tujas. Mulčiui savamokslė eksperimentatorė
naudojo vejapjove nupjautą pievos žolę.
Žalią žolę ji plonu sluoksniu pabarstydavo apie tujų krūmelius. Žolei
sudžiuvus, barstydavo naują sluoksnį – ir taip mulčio sluoksnį storino
per visą vasarą. Jau netrukus D.Jazukevičienė pastebėjo, kad tujas
reikia rečiau laistyti – mulčias gerai saugojo nuo drėgmės išgaravimo.
O kitą pavasarį pajudinusi mulčią prie tujų, moteris apstulbo pamačiusi
purią žemę, o joje knibždant daugybę įvairiausių gyvių.
Mulčiuojama gyvatvorė puikiai auga iki šiol. Kartu tokius pat tujų
sodinukus pirkę giminaičiai neatsistebi, kad niekuo netręšiami
D.Jazukevičienės augalai žymiai vešlesni, nei jų augintiniai, dosniai
tręšiami cheminėmis trąšomis.
Padrąsinta tujų pavyzdžio, moteris ėmė mulčiuoti ir daržą.
Daržoves – svogūnus, kopūstus, morkas, bulves, žirnius, agurkus bei kitas
ji jau keletą metų mulčiuoja ką tik nupjauta pievos žole. Pasak
daržininkės, mulčiuoti reikia pradėti, kai sudygsta pasėtos sėklos (pvz.
morkų) arba prigyja daigai (pvz. kopūstų). Tuomet pedagogė augalus
praretina (jei būtina), palaisto ir pradeda barstyti sluoksnį po
sluoksnio mulčio.
Lysvėje auginamus agurkus mulčiuoja, kol jie dar būna
neišsikeroję. Pradėjusi mulčiuoti jų, kaip ir kitų augalų, moteris
nebelaisto – drėgmės užtenka net ir karščiausią vasarą.
Nuolat mulčiuojami kopūstai galvas užaugino gerokai anksčiau ir
sveikas, nesugraužtas ir nesuskilinėjusias .
Mulčiavimas pasiteisino ir auginant braškes. Skeptikų gąsdinama, kad
žole mulčiuotos uogos pus, suvalkietė ja mulčiavo pusę lysvės.
Bandymo rezultatai nustebino. Lietingą vasarą braškės išties smarkiai
puvo ... nemulčiuotoje lysvės dalyje. O naujoviškai auginamos supuvo vos
kelios.
Mulčias patiko ir D.Jazukevičienės bulvėms. Moteris pastebėjo, kad tą
dalį bulvių, kurios buvo mulčiuotos, pradžioje nepuolė kolorado vabalai.
Iš anksčiau „okupuotų“ nemulčiuotų bulvių jie visur išplito tik po kelių
savaičių. Šiemet mulčiuoti visas bulves pasiryžusi pašnekovė tikisi
iš viso išvengti koloradų antplūdžio.
D.Jazukevičienė nesibaimina daržo mulčiuoti net sėklas jau subrandinusia
žole. Piktžolės mulčiuoto daržo neužkariauja, pro mulčio sluoksnį
prasikala vos viena kita. Nesunkiai su šaknimis iš purios žemės jas
išrovusi, moteris toli neneša – palieka gulėti ant mulčio.
Pasak augalų mylėtojos, kol kas ji nemulčiuoja tik šiltnamio. Dėl
paprasčiausios priežasties – neužtenka mulčiui naudojamos žolės, nors
vyras nuolatos pjauna nemažą veją. Tačiau D.Jazukevičienė žino žmonių,
kurie džiaugiasi šiaudais ar žole mulčiuojamu šiltnamiu. Esą, pomidorai
ar paprika tuomet puikiai auga, juos reikia gerokai rečiau laistyti,
atkrinta ravėjimas ir purenimas.
PATARIA SPECIALISTAS:
„Labai svarbu pasirinkti tinkamiausią mulčio sluoksnį, – sako gamtinės žemdirbystės Lietuvoje pradininkas ir propaguotojas Saulius Jasionis, -
tai priklauso ir nuo mulčio rūšies, ir nuo meteorologinių sąlygų.
Mulčiuojant žalia, ką tik nupjauta žole, apie augalus dedamas plonas jos
sluoksnis. Žolei sudžiūvus, galima jos vėl užberti. Prieš mulčiuojant
žalia, nesudžiovinta žole, dirvos palaistyti nereikia.
Tuo tarpu mulčiuojant sausa organika -- šienu ar šiaudais, galima iš
karto berti storesnį sluoksnį (10-15 centimetrų storio). Laistyti prieš
tokį mulčiavimą paprastai nereikia, nebent jei būtų labai sausa.
Pasak S.Jasionio, mulčio sluoksnis turi būti ne per storas, kad
praleistų orą (kitaip mulčias pradės rūgti?), bet ir ne per
plonas, kad jo apatinė dalis niekada neišdžiūtų.
Net ir virtuvės atliekas, kurias rūpestingesnė šeimininkė meta į
komposto dėžę, S.Jasionio teigimu, galima panaudoti mulčiui.
Pagal GŽ principus, kompostavimas iš viso nėra reikalingas, nes tuomet
organikos išskiriamas anglies dvideginis paleidžiamas vėjais, užuot
sumaitinus jį augalams. Todėl atliekomis, kurias paprastai metame į
komposto dėžę, S.Jasionis siūlo mulčiuoti stambesnius daugiamečius
augalus, pavyzdžiui, įvairius uogakrūmius. Kad nenukentėtų estetinis
vaizdas, šį mulčą galima pridengti sluoksniu šieno ar žolės.
Pasak S.Jasionio, nuo mulčio spalvos priklauso ir jo savybės. Nuo
aplinkos poveikio tamsėjantis mulčias – žolė ar šienas, labiau tiks
tiems augalams, kurie mėgsta šiltesnę dirvą. Tuo tarpu šviesią spalvą
išlaikantys (ir tuo pačiu dalį saulės spindulių atspindintys) šiaudai
tiks mulčiuoti vėsesnę žemę mėgstančioms daržovėms – kopūstams,
pomidorams, bulvėms.
Jei žemė nualinta ir joje mažai mikroorganizmų, mulčias greičiau
pradės veikti panaudojus vadinamuosius „starterius“. Paprastai
pagaminami laistomiej preparatai – tai tikras bakterijų ir fermentų
užtaisas, padedantis užveisti mulče būtiniausių mikroorganizmų.
Pasak S.Jasionio, mulčią galima palaistyti tirpalu, gautu kibire vandens
išmaišius vieną šviežią karvės blyną. Tik reikia saugoti, kad tirpalo
nepakliūtų ant augalų – azotas juos gali nudeginti. Taip pat puikiai
tiks uogienė, kopūstų rasalas ar rūgpienis (1 stiklinė kibirui vandens).
Gamtinės žemdirbystės entuziastas atkreipia dėmesį, kad daugiausia bakterijų ir fermentų
būna rūgimo procesui įpusėjus. Todėl jei uogienė sena ir visiškai
surūgusi, reikėtų įdėti kiek cukraus, ir palaukti, kol rūgimo procesas
atsinaujins.
