Vienmetės gėlės nebemadingos
Lietuvoje vienmečių gėlių kultas jau toks įsigalėjęs, kad dažnas kitaip ir neįsivaizduoja savo gėlyno. Net viešosios miestų erdvės puošiamos brangiai išlaikomais vienmečių augalų gėlynais, kasmet sukeliančiais kraštovaizdžio architektų pasipiktinimą dėl veltui švaistomų lėšų ir dažnai akį rėžiančių spalvų derinimo.
Natūralumo ir mažesnio vartojimo mada, kartu su ekologiškais produktais, atliekų rūšiavimu ir keliavimu į darbą dviračiais, atėjo ir į augalų pasaulį. Vienmetės gėlės čia sunkiai suranda sau vietą: jas reikia pasisėti loveliuose, vėliau pikuoti, dažnai tręšti ir laistyti, ravėti, o rudens pabaigoje nuimti ir išmesti (kompostuoti). Neekonomiška nei laiko, nei finansų atžvilgiu.
Tokiam gėlyne paprastai nemulčiuojama, o tarpai tarp augalų, iki kol jie suauga, paliekami tiesiog pliki – kitaip nei gamtoje, kur žemė uždengiama įvairia augmenija ir taip sukuriamas natūralus mikroklimatas. Taigi iš žemės tik imama, tačiau jai gero atgal neatiduodama.
Suprantama, kad pramonė iš to tik laimi, nes įrengiami didžiuliai šiltnamiai daigams auginti, gėlėmis kasmet prekiauja daug smulkių verslininkų, įrengiamos laistymo sistemos, plėtojasi chemijos pramonė – atrodytų, nemenkas privalumas. Galbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl vienmetės gėlės įsigalėjo kaip tam tikras grožio etalonas.
Reziumuojant, sunaudojamas laikas ir lėšos, alinama žemė – tačiau turime ilgą žydėjimą ir ryškius žiedus. Dėkite ant svarstyklių ir nuspręskite, kas svarbiau.
Kaip vertinami dekoratyviniai augalai šiandien
Ryškiausios dabartinės tendencijos – semtis įkvėpimo iš gamtos ir nenusižengti jos dėsniams.
Įvertinus esamą sklypo situaciją (apšviestumą, drėgmę, gruntą, vėjus ir t.t.), parenkami augalai, kuriems tos sąlygos patinka. Nesistengiama dirbtinai pagerinti sąlygų (pvz. atvežti rūgščių durpių dėl rododendro), o geriau sodinti tinkamą augalą tai vietai (pavyzdžiui, priesmėlyje – kraujažoles ir zundas). Tokiu principu vadovaujamasi ir šiuolaikiniuose soduose, kurie pelno apdovanojimus tarptautinėse parodose.
Sakoma, kad gražus augalas yra tas, kuris auga tvirtas ir sveikas – tinkamoje vietoje pasodintas, toks ir turėtų būti. Jis nelepus, atsilaiko prieš ligas, jo neįveikia kenkėjai, o ilgainiui suauga į vientisą sąžalyną, kuriame ir piktžolei sunku įsiterpti. Lyderių pozicijas užima šiek tiek primiršti daugiamečiai žoliniai augalai: snapučiai, gojiniai šalavijai, rudbekijos, ežiuolės, astrancijos, monardos.
Gerai paruoštam ir apgalvotam daugiamečių augalų gėlynui dėmesio reikia tik pirmuosius dvejus metus, kol augalai įsitvirtina, o vėliau – tik minimaliai.
Čia ir grįžtame prie mūsų protėvių temos. Jie labiausiai vertino funkciją, o ne dekoratyvumą, tad gėlynams laiko daug neskyrė. Tačiau nereiškia, kad jų nebuvo – gėlynai buvo kuriami tokie, kurie reikalavo mažai priežiūros. Pasidomėkite apylinkės tradicijomis, ypač jei kuriate sodybą.
Nenutrūkstamas žydėjimas
Kalbant apie dekoratyviąsias augalų savybes, pirmiausia akį patraukia spalva. Apželdinimo kursuose „Geltonas karutis“ pradedantieji klausia, koks augalas ilgiausiai žydi. Tačiau gražios aplinkos receptas yra ne žiedų skaičius ar intensyvumas, o bendras vaizdas. Todėl pasirenkant augalus, reikia atkreipti dėmesį ne tik į žiedus, bet ir į augalo formą, faktūrą, santykį su kitais augalais, su šalia esančiu namu, kvartalu, vietove.
Žiedams ar įspūdingoms formoms atsiskleisti labai svarbus neutralus fonas. Pavyzdžiui, jei prie bijūnų auga įvairiaspalvės našlaitės, visi konkuruoja dėl dėmesio ir tampa nebeaišku, į kurį žiūrėti. Kai bijūnai auga prie viendienių, birželį bijūnai žydi viendienių lapų fone, o liepą viendienių žiedams draugiją palaiko karpyti bijūnų lapai.
Metų laikų kaita – labai gražus dalykas, nereikia bijoti pasikeitimo. Šiltasis sezonas ne toks ilgas, norisi kuo daugiau žiedų, tačiau nebūtinai vienas augalas turi žydėti ištisai. Šiandien keičiasi augalų grožio samprata ir iš augalų reikalaujame nebe žydėjimo visą šiltąjį sezoną, o gražaus vaizdo visus metus.
Tad grožį kurkite ir lapais, jie matomi ilgiau nei žiedai. Rinkitės augalus su įdomia lapija: karpytus paparčius, dryžuotas melsves, beveik juodas alūnes, žiemą nenunykstantį baltai margintą ožekšnį, spygliuotą purpurinį raugerškį, auksinį jazminą, gofruotą skroblą, kuris tiktų ir gyvatvorei.
Pasirūpinkite vaizdu žiemai: sodinkite sedulas raudonomis šakelėmis, šaltalankius oranžinėmis uogomis. Miskantus nuimkite tik pavasarį, kad jų šluoteles matytumėt ir kyšančias iš po sniego.
Kada rinktis vienmetes gėles
Nėra blogų augalų, tad vienareikšmiškai atsisakyti vienmečių gėlių nereikia. Yra keletas situacijų, kada jos yra logiškas pasirinkimas.
Lietuviškuose gėlių darželiuose vienmečių būdavo – dažniausiai tai savaime pasisėjančios kosmėjos, rudgrūdėlės ir t.t. Užsienio pavyzdžiuose dažnai sutinkama patagoninė verbena, kuri vertinama dėl savo grakščios ažūrinės formos. Ji ir Lietuvoje gali pati pasisėti, tik žydi kiek vėliau.
Daugelio natūralistinės stilistikos gerbėjų svajonė – žydinti pieva. Kad žydėtų ir ateinančiais metais, reikia nepaskubėti nušienauti tuo metu, kai brandinamos sėklos. Taip išsaugoma galimybė pasisėti savaime.
Dar vienas logiškas vienmečių augalų panaudojimas – tarpų užpildymas, kol suaugs daugiamečiai augalai. Kad neliktų tuščių žemės plotų, juos vertėtų mulčiuoti arba apauginti vienmečiais augalais.
Rinkitės juos ir tada, jei dar nesugalvojote savo apželdinimo idėjos ir kažkuriai sklypo vietai dar vis ieškote tinkamo išpildymo. Laikinam sprendimui vienmetės gėlės puikiai tinka.
Modernaus apželdinimo kursai „Geltonas karutis“.
