Prieš kelis dešimtmečius, Lietuvoje buvo galima rasti tik pavienius sodininkystės mėgėjus, kurie ryžosi auginti aktinidijas. Dauguma žmonių, ką nors girdėjusių apie šį augalą, galvojo, kad jis yra labai įnoringas, reiklus ir šilumamėgis, todėl net nebandė jo auginti. Tačiau dabar kasmet didėja susidomėjimas šia nereiklia liana, iš kurios vedamų vaisių taip pat gaminamas gardus vynas.
Aktinidija – paprasta ir naudinga
Aktinidijos nėra labai reiklūs augalai. Juos paprasta auginti, jie neserga, gali puikiai augti ir miesto sąlygomis. Tai – dažniausiai yra dvinamiai augalai, todėl geram derėjimui reikia sodinti moterišką ir vyrišką augalą.
Lietuvoje užaugintose aktinidijose gausu vitamino C, karotino, taip pat B, E ir P grupės vitaminų, įvairių organinių rūgščių, cukraus, pektino, rauginių ir kitokių naudingų medžiagų. Tokia gausi sudėtis lemia aktinidijų uogų maistinę vertę.
Tai – dietinis, gydomųjų savybių turintis produktas. Biologiškai aktyvios aktinidijų medžiagos didina organizmo atsparumą infekcinėms ligoms, atkuria judrumą, darbingumą, neleidžia kauptis cholesteroliui ir saugo žmogų nuo sklerozės, gerina raumenų tonusą bei lytinių liaukų funkcijas. Uogose esantys vitaminai padeda apsisaugoti nuo kai kurių širdies ir kraujagyslių ligų. Įrodytas aktinidijų uogose esančių vitaminų antivėžinis aktyvumas.
Pasaulyje dominuoja ir dažniausiai pramoniniu būdu auginama Kininė aktinidija- kivis. Pavadinimą „kivis“ šis augalas gavo dėl savo formos ir žaliai rudos vaisių spalvos, primenančių neskraidantį paukštį tokiu pat pavadinimu. Šios aktinidijos kilusios iš Kinijos.
Maždaug prieš šimtą metų iš Pekino botanikos sodo į įvairias šalis buvo išsiųstos jų sėklos. Kininė aktinidija turi didžiausius vaisius, bet yra jautri šalčiui (atspari tik iki 10 laipsnių šalčiui), todėl Lietuvoje šiam augalui auginti nėra tinkamų sąlygų. Iš beveik 40 aktinidijų genties rūšių tik margalapė (Actinidia kolomikta) yra atspari, o smailialapė (A. arguta) – pakanti Lietuvos klimato sąlygoms.
Margalapė aktinidija ir jos veislės
Ši augalo rūšis yra žinomiausia Lietuvoje. Ji atspari ligoms ir šalčiui, atlaiko iki 40 laipsnių šaltį. Tai taip pat puošniausia rūšis, nes žydėjimo metu lapų pakraščiai nusidažo baltais ir rausvais potėpiais. Vėliau lapai tampa žali. Margalapės aktinidijos žiedai nedideli, baltos su kreminiu atspalviu spalvos. Žydėjimo metu skleidžia labai malonų aromatą. Vaisiai taip pat nedideli, apie 2 centimetrų ilgio, pailgo agrasto formos. Sunokę yra gelsvos spalvos, labai saldūs ir minkšti. Jiems sunokti reikia apie 130 dienų. Skinama per keletų kartų, nes sunokę vaisiai krenta.
„Adam“ – lenkiškos kilmės vyriška margalapės aktinidijos veislė. Labai ryškiai nusispalvinančiais lapais, puiki apdulkintoja.
„Dr.Szymanowski“ – lenkiškos kilmės savidulkė veislė, ryškių spalvų lapais ir skaniais aromatingais vaisiais. Sunoksta rugsėjo pradžioje. Gausiai pradeda derėti 4-5 metais. „Sentiabrskaja“ – ukrainietiškos kilmės moteriška veislė. Derėti pradeda 3-4 metais, yra ypač derlinga. Vaisiai skanūs, aromatingi.
Smailialapė aktinidija ir jos veislės
Pastaruoju metu labai populiarėjanti veislė, nes yra pakankamai atspari Lietuvos klimato sąlygoms. Atlaiko iki 35 laipsnių šaltį, auginimas ir priežiūra nesudėtingi, vaisiai ženkliai didesni nei margalapės aktinidijos.
Smailialapės aktinidijos išauga net iki 5 – 8 metrų. Jų vaisiai sunoksta sunoksta rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje, tam reikia apie 150 dienų. Lapai tankūs, žali, blizgantys. Jauni stiebai pilki, senstančių žievė suskeldėja ir atpleišėja. Tai labai augūs dekoratyvūs vijokliai. Kad augalo nepakąstų šalnos, geriausia sodinti arti pastatų sienų.
„Ananasnaja“- vaisiai užauga iki trijų centimetrų ilgio ir pustrečio centimetro pločio, rudai raudoni saulėtoje pusėje, aromatingi ir saldūs. Tai derlinga veislė. Pradeda derėti 3 – 4 metais, atlaiko iki 28 laipsnių šaltį.
„Geneva“- amerikietiškos kilmės veislė. Vaisiai panašaus dydžio kaip „Ananasnajos“, rausvi saulėtoje pusėje, saldūs su medaus skoniu ir aromatu. Derėti pradeda 3 – 4 metais. Atlaiko iki 30 laipsnių šaltį.
„Issai„- japoniškos kilmės savidulkė veislė. Liana iki 4 metrų ilgio. Vaisiai beveik apvalūs, žalios spalvos. Dera jau kitais metais po pasodinimo. Atlaiko iki 25 laipsnių šaltį.
„Jumbo“ – itališkos kilmės veislė. Vaisiai dideli net iki 5 centimetrų ilgio ir 3 centimetrų pločio, skanūs , saldūs, beveik be aromato. Sunoksta rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje. Pradeda derėti nuo 3-4 metų, atlaiko iki 28 laipsnių šaltį.
„Ken‘s Red“ – Naujosios Zelandijos kilmės veislė raudonais vaisiais. Sunokusių, gerai apšviestų vaisių vidus ir išorė būna raudonos spalvos. Augantys pavėsyje vaisiai būna žali. Sunoksta rugsėjo pabaigoje – spalio viduryje.
„Kokuwa“ – japoniškos kilmės veislė su lengvu citrinų aromatu. Pradeda derėti 2 – 3 metais. Vaisiai 2 centimetrų ilgio, 1,5 centimetrų pločio.
„Purpurna sadowa“ – ukrainietiškos kilmės veislė. Vaisiai kaip „Ananasnajos“, sunoksta rugsėjo viduryje – spalio pabaigoje. Saulėtoje pusėje ryškiai raudoni viduje ir išorėje, pavėsyje – žali. Pradeda derėti 3-4 metais. Atlaiko iki 25 laipsnių šaltį.
„Rogow“ – lenkiskos kilmės veislė. Vaisiai vidutinio dydžio. Dera nuo 3 – 4 metų, atlaiko 30 laipsnių šaltį.
„Weiki“- vokiškos kilmės veislė. Vyriškos lyties augalai yra labai geri apdulkintojai visoms smailialapėms aktinidijoms, moteriški – labai derlingi. Dera nuo 3 – 4 metų, atlaiko 30 laipsnių šaltį.
„Witikiwi“ – partenokarpinė (savidulkė) veislė. Pradeda derėti 1 – 2 metais, vaisiai nedideli, skanūs, beveik be sėklų. Atlaiko 26 laipsnių šaltį.
Sodinimas ir priežiūra
Jautresnes veisles geriausia sodinti prie vakarinių ar pietvakarinių pastatų sienų. Auginant kryžmadulkius augalus, moteriškus ir vyriškus sodinukus, geriausia sodinti 3 – 5 metrų atstumu. Vienas vyriškas augalas gali apdulkinti vidutiniškai 5 – 8 moteriškus augalus. Mažuose sklypuose, kur nėra daug vietos, abu augalus galima sodinti į vieną duobę arba į moterišką augalą įskiepyti vyrišką.
Augalo šaknys paviršinės, reikalingas pH nuo lengvai rūgštaus iki neutralaus. Sodinama tame pačiame lygyje, kuriame augo vazonėlyje. Dirva turi būti puri, drenuota be užsistovinčio vandens. Rekomenduojama pagerinti kompostu ir reguliariai laistyti. Tręšiama mineralinėmis bechlorėmis kompleksinėmis trąšomis praturtintomis mezo – ir mikroelementais, kurios skirtos uogakrūmių ir vaiskrūmių tręšimui 30-50 g/m2. Pasodinus augalą pirmais metais tręšti nepatartina.
Norint turėti gerą derlių, šakas reikia formuoti ir parišti. Tam reikalingos atramos, patartina ištempti vielą, nes geriausiai dera horizontalios šakos.
Senesnes nei 4 ir 5 metų šakas, reikia išpjauti, nes jos nebedera. Pirmaisiais metais reikia užsiauginti pagrindinį stiebą, antraisiais – šonines šakas, kurios trečiais metais duos šoninius ūglius. Tuomet ketvirtais metais šios šakos gausiai derės. Rekomenduojama kiekvienais metais žiemą trumpinti šakas paliekant 8 – 12 pumpurų. Tai reikia atlikti iki pumpurų brinkimo, nes vėliau genint augalą jis „verkia“. Senos 4 – 5 metų šakos šalinamos. Jų vietoje paliekamos naujos (pakaitinės).
Aktinidijas, kaip ir valerijonus, ypatingai mėgsta katės, todėl iki 4 metų reikėtų apsaugoti ne tik šaknų plotą, bet ir kamienus.
Ilgaamžiai vynmedžiai ir jų naudingi vaisiai
Kalbant apie vynuoges duodančius vynmedžius, tinkamai auginamas ir prižiūrimas šis augalas gali augti ir derėti ne vieną dešimtmetį (vidutiniškai 60 – 80 metų). Kartais augalo produktyvumas tęsiasi net pusantro šimto metų. Pskove (Rusija) vynmedis yra išgyvenęs 160 metų. Šį augalą savo rankomis pasodino dar caras Petras I-asis. Kalifornijije dar gyvuoja 180 metų vynmedis. Jo šakos dengia penkiasdešimties arų žemės plotą ir yra prilaikomos 60 stulpų.
Vynuogės – išties unikalios uogos, ypatingos ne tik išskirtiniu skoniu, bet ir chemine sudėtimi. Tai – tikras žmogaus organizmui reikalingų cheminių medžiagų šaltinis. Mokslininkai vynuogėse yra aptikę net apie pusantro šimto biologiškai aktyvių medžiagų. Graikų gydytojas Hipokratas teigė, kad ant vynmedžių augančių vynuogių sultys ir motinos pienas yra lygiaverčiai produktai savo maistingumu ir nauda žmogaus organizmui.
Sodinimas
Vynmedžiui palankiausia vieta visaverčiui augimui ir vystymuisi yra prie pastatų sienų pietinėse pusėse, kur augalas apsaugomas nuo vėjo ir gauna didesnį kiekį saulės spindulių. Taip augdamos uogos būna daug saldesnės, o dirva geriau įšildoma. Kur kas sunkiau šie augalai auga atvirose vietose.
Vynmedžių augimui ir vystymuisi didelę reikšmę turi dirvos, kurioje jis yra sodinamas, savybės. Pirmiausia – šiluminės dirvos savybės. Skirtingos sudėties dirvožemiai sušyla ir atšąla nevienodai.
Nuo dirvožemio šiluminių savybių priklauso ir antžeminio oro sluoksnio temperatūra prie augalų. Šlapios dirvos sušyla ir atvėsta lėčiau, sausos, atvirkščiai – greitai sušyla, tačiau greičiau ir atvėsta. Molinga dirva pavasarį ir vasarą šaltesnė už smėlingą žemę, o rudenį – šiek tiek šiltesnė. Stipriai molingos arba molingus sluoksnius negiliai turinčios dirvos vynmedžiams auginti nėra tinkamos. Derlingose ir drėgnose dirvose būna didelis žalios masės prieaugis, didesnės uogos (didesnis derlius), bet vynmedžiai daug vėliau pasiruošia žiemojimui.
Dirvožemio šiluminės savybės priklauso ir nuo jo spalvos. Juodi dirvožemiai yra geriau įšildomi saulės. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad mulčiuojant dirvą reikėtų naudoti juodas durpes. Tiesa, pačios durpės nėra tinkamos vynmedžių auginimui. Optimaliausias variantas tai derlinga ir sausoka molinga dirva su galimybę esant reikalui palieti gegužės – birželio mėnesiais.
Vegetacijos metu gruntiniai vandenys neturi būti arčiau negu pusantro metro nuo žemės paviršiaus. Europinių veislių vynmedžiams vystytis ir derėti geriausias yra artimas neutraliam pH 6,5-7,2 dirvos rūgštingumas.
Lietuvoje geriausias metas sodinti vynmedžius yra pavasaris. Iki rudens jie dar išleidžia papildomas šaknis, sutvirtėja. Antrų metų sodinukus iš vazonų galima sodinti visu vegetacijos periodu.
Duobės ruošiamos atsakingai, nes augalas sodinamas dešimtmečiams. Derlingoje dirvoje duobės ruošiamos mažiausiai 45 centimetrų gylio ir pločio. Jų dugne turi būti purios derlingos žemės sluoksnis. Sodinant vynmedį būtinai reikia numatyti prie ko bus pririštas augalas.
Šaknis dalinai reikia užpilti paruošta derlinga puria žeme, įdėti perpuvusio mėšlo, komposto, pabaigai vėl užpilti derlinga žeme. Mėšlas neturi patekti ant atvirų šaknų, kad jų nenudegintų. Tada reikia gausiai palieti, kad šaknų gylyje žemė peršlaptų.
Vynmedžius galima sodinti keliais būdais: standartiniais 40 cm ilgio įšaknydintais auginiais, paliekant virš žemės du pumpurus. Taip pat sutrumpintais įšaknydintais auginiais. Tokios duobės užpilamos palaipsniui, pašalinant ataugančius pumpurus. Virš žemės taip pat paliekami du viršutiniai pumpurai.
Priežiūra: formavimas ir genėjimas
Sezono metu vynmedžius būtina 4-5 kartus genėti ar pritrumpinti. Negenimas vynmedis išsigimsta ir menkėja derlius, o vėliau ir visai nustoja derėti ir tampa tiesiog vijokliniu augalu. Žieminis genėjimas – vėlai rudenį arba labai anksti pavasarį, kai paliekamos tik sekančiais metais derėsiantys virbai (šakos).
Pavasarinis genėjimas – pašalinamos silpnos ir neužmezgusios vaisių šakos.
Vasarinis genėjimas – derančių šakų trumpinimas už šešto lapo ir posūnių trumpinimas už pirmo lapo. Vasarinis genėjimas esant reikalui kartojamas.
Paprastai pirmaisiais metais gali užaugti 1 – 4 ūgliai. Jei krūmas turi tik vieną stiprų ūglį, formavimą reikėtų atidėti kitiems metams. Jei yra trys – keturi stiprūs ūgliai, pašalinami keli viršutiniai, o apatiniai genimi, paliekant po tris – keturis pumpurus. Pavasarį ar vasaros pradžioje reikėtų pašalinti nereikalingus žalius ūglius. Kartais iš vieno pumpuro išauga du – trys ūgliukai, iš jų paliekamas tik stipriausias. Geriausia, kai ant šakos lieka trys žali ūgliai. Atsiradę pažastiniai ūgliai nukerpami, paliekant tik po vieną lapelį. Rugpjūčio pabaigoje nulaužomos ūglių viršūnėlės. Per visą vasarą ūgliai rišami prie atramų.
Trečiaisiais metais, priklausomai nuo sąlygų ir veislės, gali užaugti dvi maždaug vieno metro ilgio ir 6 – 8 milimetrų skersmens šakos. Tokiu atveju galima suformuoti vieną derančią grandį (rankovę) – apatinį ūglį sutrumpinti iki 3 – 4 pumpurų (atstatomoji šaka), o aukščiau esantį – iki 4 – 8 akučių – tai bus deranti šaka. Iš tokio krūmo kitais metais galima formuoti dvi grandis, tik rudenį ant derėjusios šakos reikia palikti du ūglius.
Pasiruošimas žiemojimui
Vynmedžiai gerai pasiruošia peržiemoti jeigu temperatūra krenta po truputį. Tam, kad mediena gerai subręstų, reikėtų, kad vynmedis palaipsniui praeitų dvi laipsniškas grūdinimosi – temperatūros žemėjimo fazes. Pirmoji fazė, kai temperatūra nukrenta nuo nulio iki poros laipsnių šalčio. Ji turėtų trukti apie dvi savaites. Antroji fazė – temperatūros kritimas nuo poros iki šešiolikos laipsnių šalčio. Tai turėtų trukti taip pat apie dvi savaites.
Deja Lietuvoje tokio laipsniško grūdinimosi beveik nebūna ir augalas gali ženkliai nukentėti net nuo nelabai didelių šalnų. Kadangi žiemos pradžia yra gana neprognozuojama, vynmedžių paruošimą žiemojimui galima pradėti po didesnių šalnų, kai nukrenta lapai. Pirmiausia atliekamas rudeninis genėjimas, augalai nuimami nuo atramų ir suguldomi. Dengimui galima naudoti žemę. Suguldyti vynmedžiai yra užkasami žeme arba užberiami durpėmis. Taip pat galima dengti šiaudais, sausais lapais, ruberiodu, plėvele ar sukalti specialias dėžes.
Yra daugybė labai atsparių šalčiui veislių, tačiau Lietuvoje, esant gana nepastovioms ir su gana dideliais temperatūrų svyravimais žiemoms, vynuoges visgi siūloma dengti. Visų pirma dengti patartina jaunus augalus. Bėgant laikui, senesnė mediena darosi ištvermingesnė. Rekomenduojama sodinti kuo ištvermingesnes veisles, tokias, kurios gali atlaikyti iki 30 laipsnių šaltį. Tai yra pačios ištvermingiausios veislės.
Tręšimas
Vynmedžiai tręšiami mineralinėmis bechlorėmis kompleksinėmis trąšomis praturtintomis mezo-ir mikroelementais, kurios skirtos uogakrūmių ir vaiskrūmių tręšimui 30-50 g/m2. Pagrindinis tokių kompleksinių trąšų bružas saikingas azoto ir didelis kalio kiekis. Vynmedžiams labai svarbūs mikroelementai yra geležis, boras, cinkas, manganas, varis, molibdenas, chromas. Nuo mikroelementų stipriai priklauso derlius, augalo atsparumas ligoms. Siūloma naudoti papildomą tręšimą kaip mikroelementų šaltinį. Svarbu nepamiršti pakalkinti dirvos iki 6,5-7,2 pH. Tam naudotinos kalkės arba dolomitmilčiai – 300 g/m2.
Tinkamai pasodinus jaunus augalus 2-3 metus galima juos tręšti tik papildomai – skystomis organinėmis ar mineralinėmis kompleksinėmis trąšomis. Kad šaknys greičiau gautų trąšas reikia jas laistyti 2-3 kartus apie augalą.
Derančius vynmedžius kartą per trejus metus reikėtų patręšti organinėmis trąšomis ir mikrobiologinėmis trąšomis (probiotikais). Netręšiant organinėmis trąšomis, pavasarį tręšti geriausia kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais iki atidengiamos vynuoges. Vasarą vegetacijos metu, galima 2-3 kartus patręšti papildomai skystomis trąšomis su mikroelementais arba probiotikais. Pirmas purškimas turėtų būti 3-5 dienos prieš žydėjimą, vėliau kas 20-30 dienų.
Kai kurių maisto medžiagų trūkumą galima nustatyti vizualiai:
Esant azoto trūkumui vėlai sprogsta pumpurai, blogai vystosi žiedynai, byra vaisių užuomazgos, šviesi lapų spalva, maži metiniai ūgliai.
Trūkstant kalio – silpnai auga lapai, jų pakraščiai ruduoja.
Esant nepakankamam kiekiui fosforo būna mažai žiedynų, ir jie būna maži, blogai ir netolygiai vystosi uogos. Tačiau vynmedžiams fosforo reikia mažiau negu kitoms žemės ūkio kultūroms, todėl dažniausiai jo trūkumo augalai ir nejaučia. Per dideli fosfatų kiekiai gali sutrikdyti geležies, cinko pasisavinimą ir skatinti lapų chorozę. Pakankamas fosforo kiekis skatina žiedynų susidarymą ir uogų vystymąsi, cukraus kaupimą, esant nepalankiai temperatūrai skatina uogų nokimą.
Kai nėra arba labai trūksta magnio, nesusidaro chlorofilas, lapai gelsta, lėtai auga ūgliai, vėliau ant jaunų lapų atsiranda tamsių dėmių, o ant senų – žaliai rudų.
Geležies trūkumas pasireiškia, kai ūglių galuose intensyviai šviesėja lapai, augalas nustoja augti, suintensyvėja posūnių augimas, išauga labai ilgi ūsai, nebenoksta uogos. Paprastai geležies dirvožemyje yra pakankamai, tačiau gali būti nepasisavinama esant per dideliam rūgštingumui, pertręšus fosfatais, esant drėgmės pertekliui arba nepakankamai dirvos aeracijai.
Cinko pasisavinimas labiausiai priklauso nuo dirvos pH. Trūkstant – sutrinka žiedų apsivaisinimas ir uogų vystimąsis.
Mangano dažniausiai trūksta kalkėtose dirvose, kai pH didesnis nei 7,5. Trūkumo požymiai panašūs kaip ir fosforo. Esant dideliam dirvos rūgštingumui mangano augalas sunaudoja daugiau.
Boras yra svarbiausias mikroelementas vynmedžiams. Trūkstant boro lėtai vystosi žiedadulkės, blogai apsivaisina, pagrindinis ūglis apmiršta, išauga daugybė šoninių ūglių, kurie irgi gali žūti. Tarpubambliai sutrumpėja, o mazgai sustorėja. Ilgainiui augalas gali visai žūti. Vario dažniausiai būna perteklius, nes dirvoje vario padaugėja dėl augalų purškimo vario preparatais nuo ligų. Požymiai panašūs į dėl geležies trūkumo atsiradusias chlorozes.
Labiausiai paplitusios ligos ir kenkėjai
Netikroji miltligė Lietuvoje pasireiškia liepos – rugpjūčio mėnesiais. Ji pažeidžia visas jaunas augalų dalis. Vystosi ant apatinės lapų pusės, lengvai nusitrina pirštais. Viršutinėje lapų dalyje atsiranda netaisyklingų gelsvų dėmių, jos vėliau paruduoja, apima visą lapą, kuris susisuka ir nukrenta. Uogos įgauna pilkai juodą atspalvį, krenta. Esant apie 20 laipsnių šilumos oro temperatūrai ligos inkubacinis periodas yra 4 dienos. Profilaktinės priemonės: jau pavasarį, kai ūgliai siekia 20 – 25 centimetrus reikia purkšti vario preparatais: vario hidroksidu, vario oksichlorido, Burgundija tirpalais.
Tikroji miltligė pažeidžia visas augalo dalis – lapus, ūglius, kekes. Ant lapų gerai matomos pelenų spalvos apnašos. Požymiai formuojasi viršutinėje lapų pusėje. Lapai ir žiedynai sudžiūsta, nukrenta, uogos trūkinėja. Augalas nusilpsta, praranda atsparumą šalčiui. Profilaktinės priemonės- pradėjus sprogti pumpurams purkšti bordo skysčiu, topazu.
Jei ankstesniais metais augalas labai sirgo, pradėjus sprogti pumpurams, reikia purkšti 2-3 proc. sieros tirpalu arba topazu.
Pilkasis puvinys. Grybas pradeda vystytis tik užsimezgus uogoms. Pasireiškia joms baigiant nokti. Ant uogų atsiranda rusvų dėmių, uogos susproginėja, matosi sėklos. Ligai palankiausias lietingas ruduo. Jei uogos jau sunokę, tai pradeda vystytis vadinamas kilnusis puvinys, tada uogose susikaupia daugiau cukraus. Pramonininkai iš tokių uogų gamina aukštos klasės vyną. Apsaugos priemonės – formuoti aukštą kamieną, genėti, šalinti pažeistus lapus ir kekes, purenti, naikinti piktžoles. Purkšti skoru.
Pelėsis. Šis grybas plinta ant sužeistų arba sutrūkinėjusių nuo netikros miltligės uogų, o vėliau ir ant sveikų. Pasireiškia melsvai žalios spalvos pelėsiu. Pakenktos uogos įgauna nemalonų pelėsio kvapą, sugadina rauginamą vyną. Apsaugos priemonės kaip prie pilkojo puvinio.
Chlorozė – sutrikęs maisto medžiagų apytakos procesas. Pagelsta ir nukrenta lapai. Požymiai matomi tik išsiskleidus lapams. Pagerėjus augimo sąlygoms lapai įgauna normalią žalią spalvą.
Apsisaugojimo priemonės – laikytis agrotechninių reikalavimų, tręšti papildomai mikroelementinėmis trąšomis, kuriose yra geležies, cinko ir mangano.
Voratinklinės erkutės. Tinkamiausias laikas joms daugintis yra užsitęsęs šiltas, sausas periodas. Erkutės praduria lapą, iščiulpia sultis, lapai krenta, mažėja derlingumas. Apsisaugojimui naudojami insekticidai (Mavrikas).
Vynuoginė filoksera – gelsvai žalios spalvos besparnis amaras. Jis praduria augalo šaknis ir maitinasi sultimis. Pažeistose vietose šaknys pradeda pūti, augalas žūsta po 4 – 5 metų. Apsaugos priemonių nėra. Manoma, kad dėl šaltesnio ir drėgnesnio klimato Lietuvoje filoksera neišgyvena.
Vynmedžių veislės
„Agat donski‘. Desertinė veislė. Labai derlinga, uogos apvalios, didelės, tamsiai mėlynos spalvos. Kekės didelės, kūgio formos. Minkštimas tankus, traškus. Pakankamai atspari ligoms ir šalčiui iki 25 laipsnių. Itin šaltomis žiemomis pašąlę krūmai labai gerai regeneruoja.
„Fredonia“. Desertinė veislė labai didelėmis, granatinio rausvumo, vaškiniu apnašu uogomis. Turi skanų muskatinį prieskonį. Labai augi, sunoksta rugsėjo pabaigoje. Atspari šalčiui iki 30 laipsnių.
„Interlaken“. Išskirtinio skonio besėklė veislė. Uogos gelsvai žalsvos, ovalios formos, kekės vidutinio dydžio. Atspari šalčiui ir ligoms, lengvai auginama veislė. Sunoksta rugpjūčio paskutinėmis dienomis – rugsėjį.
„Junior“. Vengriškos kilmės veislė nereikalaujanti ypatingos priežiūros. Uogos desertinės, geltonos, vidutinio dydžio, skanios. Tinka ir vyno gamybai. Sunoksta rugpjūčio pabaigoje. Atspari šalčiui ir ligoms. Gali augti visoje Lietuvoje.
„Konkord rosyski“. Labai vertinga veislė skaniomis, didelėmis, tamsiai raudonos, vyšninės spalvos, medaus poskonio uogomis. Tinka pavėsinių, pergolių apželdinimui. Labai stipraus augumo.
„Muscat odesky“. Ukrainietiškos kilmės veislė. Tinkama desertiniam naudojimui, o ypač baltojo vyno gamybai. Sunoksta rugpjūčio – rugsėjo sandūroje. Kekės nedidelės, dažnai šakotos. Uogos vidutinio dydžio, apvalios, gintarinės spalvos. Minkštimas sultingas, skanus su ženkliu muskato prieskoniu. Drėgnose, molingose dirvose, trūkstant mikroelementų, gali išretėti kekės – nubyra dalis žiedų. Ištverminga šalčiui iki 23 laipsnių.
„New york“ muscat„. Labаi skaniomis mėlynos spalvos apvaliomis uogomis. Uogos pilku apnašu, turi švelnų muskato prieskonį. Krūmas augus, atsparus šalčiui ir ligoms. Sunoksta rugsėjo antroje pusėje.
„Nero“. Vengriškos kilmės veislė. Sunoksta rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje. Uogos didelės, apvalios, tamsiai mėlynos ir labai skanios. Derlinga veislė, atspari šalčiams.
„Prim“. Itin vertinga desertinė veislė geltonomis, pailgomis, didelėmis, muskato skonio uogomis. Augi ir derlinga. Sunoksta rugpjūčio pabaigoje. Tinka auginti grunte ir šiltnamyje. Lauke sodinama prie pietinių sienų. Atspari ligoms. Auginant atvirame lauke reikia dengti.
„Swenson red“. Labai puikaus skonio desertinė veislė. Uogos žemuogių skonio, raudonos spalvos su apnašu. Tinka ir aromatinių vynų gamybai. Stipraus augumo, genima vidutiniškai. Atspari šalčiui.
„Zilga“. Latviška veislė. Ankstyva, augi, savidulkė. Kekės nedidelės, tankios. Uogos smulkios, apvalios, mėlynos, sultingos. Malonaus skonio, su mėlynių aromatu. Veislė dirvai nereikli. Derliaus normuoti nereikia.
