Šilauogės lietuvio darže: ką būtina žinoti apie jų auginimą

Šiandien yra gana daug šilauogių veislių, kurių uogos valgomos, naudojamos konditerijos pramonėje, arbatų gamyboje, liaudies medicinoje. Jos vertinamos dėl didelio vitaminų ir mikroelementų kiekio, taip pat dėl to, kad visiškai nesukelia elergijos. Ir nors šių uogų jau nebegalima pavadinti naujiena, jos dar nepakankamai dažnos lietuviškuose soduose.

„Chanticleer“ – krūmo aukštis apie pusantro metro, žydi vėlai po pavasario šalnų. Uogos vidutinio dydžio, saldžiarūgštės, tinkamos transportavimui. Viena iš ankstyviausių šilauogių veislių. Uogos sirpti pradeda liepos mėnesio pirmoje pusėje.

„Bluejay“ – krūmas spartaus augimo, užauga apie dviejų metrų aukščio. Uogos didelės, sirpti pradeda liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje, didžioji dalis uogų prisirpsta vienu metu, krūmą kas kelerius metus būtina stipriai išgenėti. Veislė atspari šalčiui iki -34°C.

„Toro“ – krūmo aukštis apie du metrai, veislė derlinga. Uogos didelės, gero skonio, tinkamos vartoti šviežias ir perdirbimui. Atspari šalčiams iki -30°C.

„Bluecrop“ – krūmo aukštis kiek didesnis nei pusantro metro. Uogos didelės, saldžiarūgštės su maloniu aromatu, dideliu vaškiniu apnašu, tinka vartoti šviežias ir šaldyti. Sirpti pradeda rugpjūčio pradžioje. Atspari šalčiams iki -34°C.

„Chandler“ – krūmo aukštis apie pusantro metro. Labai didelės skanios uogos, ilgas skynimo laikotarpis (apie 4-6 savaitės), atsparumas šalčiams vidutinis, rekomenduojama auginti šiltesnėse vietovėse.

„Nelson“ – krūmo aukštis didesnis nei pusantro metro. Uogos didelės, aromatingos, saldžiarūgštės, sirpti pradeda rugsėjo viduryje, atsparios šalčiui iki -30°C.

Šilauogės pagal prinokimo laiką grupuojamos į ankstyvąsias: liepos mėnesio vidurys ir pabaiga, vidutinio ankstyvumo: liepos pabaiga – rugpjūčio vidurys ir vėlyvąsias: rugpjūčio pabaiga – spalio vidurys.

Ankstyvosioms priskiriama „Chanticleer“, vidutinio ankstyvumo – „Bluejay“, „Toro“, „Bluecrop“ ir „Chandler“, o vėlyvosioms – „Nelson“ veislė.

Šilauogė mėgsta saulėtas vietas. Augančios nedideliame pavėsyje duoda tik šiek tiek mažesnį derlių, tačiau pilname pavėsyje krūmai suformuoja mažai generatyvinių pumpurų ir derlius krenta ženkliai. Blogėja uogų skonis, ilgainiui gali visai nustoti derėti. Uogos taip pat sunoksta daug vėliau. Arti augantys ir šešėlį metantys medžiai atima daug maisto medžiagų. Dauguma šilauogių yra savidulkės, bet norint turėti didesnį derlių visada patartina sodinti ne vieną krūmą. Kai kurioms veislėms tai labai ženkliai padidina derlių.

Labai svarbus yra žemės, kurioje auga augalas, rūgštingumas. Šilauogei optimaliausia pH yra 4,3 – 4,8. Augalas gali pakęsti ir pH 3,8-5,2.

Šilauogė mėgsta drėgmę. Šis augalas neigiamai reaguoja į vandens trūkumą. Lapai pilkėja, vėliau raudonuoja ir nukrenta. Labiausiai reikia stebėti dirvos drėgnumą nuo birželio iki rugsėjo mėnesio, nes tuo metu labiausiai trūksta kritulių, o krūmas būtent tuo metu nokina uogas ir formuoja žiedinius pumpurus kitiems metams.

Pageidautina, kad gruntinis vanduo būtų apie pusės metro gylyje, nes šaknys yra paviršinės, o tokiame gylyje dirva greitai išdžiūsta. Šilauogę būtina mulčiuoti. Tai daryti rekomenduojama durpėmis, šiaudais, spygliuočių pjuvenomis. Mulčiuojant pjuvenomis, reikia padidinti azoto normas, nes šviežių pjuvenų skaidymui mikroorganizmai sunaudoja daug azoto.

Svarbu paminėti, jog šilauogė neigiamai reaguoja tiek į vandens trūkumą tiek į perteklių. Vandens perteklius ypatingai pavojingas šiltu metų laiku. Šilauogių šaknys smulkios, todėl negaudamos deguonies gali žūti jau po dviejų dienų. Pavasarį šlapia dirva vėliau įšyla, vėluoja vystimąsis.

Galima labai nesudėtingai patikrinti dirvos drėgnumą: jei suspaudus saujoj grumstas atgniaužus išlaiko formą reiškia drėgmės užtenka, jei subyra reikia skubiai laistyti, o jei suspaudus sunkiasi vanduo – per šlapia.

Šilauogėms reikalinga lengvos, rūgščios, turtingos organinių medžiagų, gerai drenuotos dirvos. Priemolis ir molis visai netinka, nes sunkiai praleidžia orą ir vandenį. Iš smėlio greit išsiplaunamos maisto medžiagos ir jis per greit džiūsta, gryna durpė užsitęsus lietums gali užmirkti. Geriausiai tinka purūs ir derlingi durpių, smėlio ir durpių bei priesmėlio dirvožemiai su gana aukštu gruntiniu vandeniu (40-60 centimetrų gylio).

Šilauogių sodinimo agrotechnika tokia kaip ir kitų vaiskrūmių: nereikia leisti krūmui sutankėti, laiku jį atjauninti. Ant krūmo turėtų būti po du tris vienmečius, dvimečius, trimečius ir keturmečius stiebus. Vyresni stiebai blogai dera – juos reikia šalinti. Negenint labai susmulkėja uogos, jos noksta ne vienu metu, nokimas vėluoja. Dėl krūmų sutankėjimo ir nepalankių oro sąlygų derėjimas gal užsitęsti iki rugsėjo pabaigos – spalio pradžios.

Šilauogė – mažai maisto medžiagų reikalaujantis augalas. Pasodintas tinkamame dirvožemyje su tinkamu pH tręšti reikia nedaug. Tačiau neretai augalui trūksta azoto. Tada lapai susmulkėja, anksčiau laiko parausta ir krenta. Šakos irgi įgauna rausvą atspalvį, ypač saulėtoje pusėje. Labai sumažėja derlius kitais metais. Rekomenduojama tręšti per kelis kartus mažomis amonio sulfato dozėmis, kurios dar ir rūgština dirvą, taip pat kompostu. Esant azoto pertekliui ūgliai ilgiau auga, nesumedėja, žiedinių pumpurų užauga mažiau, uogos būna blogesnės kokybės.

Fosforo augalui dažniausiai reikia visai nedaug. Esant šiam trūkumui šilauogės blogiau auga lapai pasidaro buki tamsiai žali su raudoniu, sutrumpėja tarpubamliai, sumažėja derlingumas. Tręšti patariama superfosfatu. Tačiau fosforo perteklius trukdo pasisavinti geležį – chlorizuojasi lapai.

Esant kalio trūkumui senesnių lapų kraštai parausta, paruduoja, apmiršta. Jaunesnių – pageltonuoja plotas tarp lapagyslių, tačiau lapai ilgai laikosi ant krūmų, nekrenta. Tręšti reikia kalio sulfatu. Netinka ir kenkia kalio chloridas.

Magnio gali trūkti tik labai skurdžiose dirvose arba pertręšus kaliu. Šilauogių lapai tarp gyslų ir išilgai lapo krašto tampa geltonai – raudonai margi, vėliau formuojasi nekrotinės dėmės. Esant šiam trūkumui tręšti reikia magnio sulfatu kas 2-3 metus.

Geležies trūkumas jaučiamas bene dažniausiai. Gelsta jaunų lapų paviršius tarp lapagyslių, jauni ūgliai tampa citrininio geltonumo, krūmas prastai auga, silpnai dera. Taip pat arčiau viršūnės esantys ūgliai ir lapai būna mažesni, susmulkėja vaisiai. Taip nutinka augalą pertręšus fosforo trąšomis arba esant mažam rūgštingumui, nepakankamam drenažui. Tokiu atveju pirmiausia reikia patikrinti ir subalansuoti dirvožemio pH, purkšti geležies sulfato tirpalu.

Trūkstant boro apmiršta lapų viršūnėlės, neišsprogsta pumpurai. Jaunų lapų kraštai užlinksta žemyn, miršta ūglio viršutinis pumpuras, pradeda augti šoninės šakelės. Apmiršta ūglio viršutinis kūgelis, pradeda augti šoninės šakelės. Tręšiama boro trąšomis per kelis kartus papildomai.

Šilauoges geriausia tręšti vegetacijos metu amonio sulfatu per 2-3 kartus išdalinant metinę normą (20+20 g/m2 ) ir bechlorėmis kompleksinėmis rudens trąšomis su nedideliu azoto kiekiu (pvz. NPK 8-11-23, NPK 5-15-20 ar NPK 3,5-10-15). Šilauogės tręšiamos pavasarį nutirpus sniegui (30 g/m2) ir vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje (20 g/m2). Nereikia bijoti azoto, nes nedidelis jo kiekis reikalingas mulčiavimo medžiagų mineralizacijos spartinimui, be to mineralizuojantis organinėms medžiagoms patiriami azoto nuostoliai.

Kaip ir visiems augalams šilauogėms būdingi tam tikri negalavimai. Štai keli dažniausi:

Kekerinis puvinys pakenkia visoms augalo dalims. Žiedai užmezga vaisius, tačiau ruduoja. Sunokusios uogos raukšlėjasi, viduje išauga pilkšva grybiena. Jauni ūgliai užsikrečia per lapų prisegimo vietą. Iš pradžių jie ruduoja, juoduoja, vėliau pasidengia pilku pelėsiu. Lengviau plinta vėsiu oru. Atsparių veislių šiai ligai nėra. Norint išvengti šio negalavimo reikėtų augalą genėti, naikinti piktžoles, prieš žydėjima ir po jo purkšti fungicidais (Previkuras Energy, Topazu).

Monilioze pirmiausia užsikrečia žiedai. Jie užmezga vaisius, kurie nokimo metu būna šviesesnės spalvos, bet vėliau paruduoja, papilkėja. Ūglių viršutiniai lapai susmulkėja, ant jų atsiranda rusvų dėmelių, viršūnėlės tampa pilkšvai violetinės. Užsikrėtę žiedai, lapai, ūgliai žūsta per kelis dienas. Apsisaugojimui, nuo pumpurų skleidimosi pradžios purkšti fungicidais kas 10-15 dienų (Čempionu, Topazu), rinkti pažeistas augalo dalis.

Fomopsiozė sukelia jaunų stiebų degulius, senesnių stiebų žievėplaišą, uogų puvinius. Pavasariniai ligos požymiai panašūs į šalnų padarytus pakenkimus. Požymiai atsiranda ant lapų pakraščių, vėliau didelės rausvos dėmės matomos ant lapų. Ūgliai patamsėja, išsikraipo ir žūva per keletą savaičių. Rekomenduojama purkšti fungicidais (Čempionu, Previkur Energy) nuo pumpurų skleidimosi iki žydėjimo pradžios.

Stiebų degulių pirmieji požymiai atsiranda vasaros pabaigoje ant 1-2 metų stiebų. Taškeliai perauga į dideles rausvai rudas dėmes. Vėliau dėmės plečiasi, kol apima visą stiebą. Grybas užkrečia visus stiebo audinius. Reikėtų purkšti fungicidais (Čempionu) kartą per mėnesį nuo pumpurų sprogimo iki lapų kritimo.

Septoriozė iš pradžių sukelia lapų dėmėtligę ant apatinių lapų. Dėmės būna nuo šviesiai rusvos iki tamsios spalvos su ryškiu purpuriniu apvadu. Ūgliai pasidaro purpurinės spalvos. Antroje vegetacijos pusėje ant stiebų atsiranda žaizdos, būna įdubusios su rusvu ar pilku centru ir rausvu apvadu, stiebai nudžiūsta. Vertėtų purkšti fungicidais nuo pavasario šalnų iki rugpjūčio mėnesio.

Užkratas patenka per mechaniškai pažeistas augalo dalis genint, renkant derlių. Bakterinėms ligoms būdingos dėmės su neryškiais kraštais, augalo sustorėjimai apatinėse dalyse, ant šaknų galų, ūglių viršūnių vytuliai. Augalus apsaugoti galima nuolat laistant ar apipurškiant mikrobiologinemis trąšomis – Baikal EM1, Quantum Light ir Quantum VSC.

Agrobacterium fumefaciens susirgimas pažeidžia šaknis ir apatines augalo dalis. Augimas ženkliai atsilieka nuo sveikų augalų, šilauogė sustorėja pažeidimų vietose, Ligai progresuojant, nuo vasaros vidurio pradeda rausti ir kristi lapai. Kad liga neplistų būtina naikinti šaknų kenkėjus (šaknų straubliukus, nematodas). Apkrėstose vietose negalima augalų sodinti 3 metus. Būtina dezinfekuoti įrankius.

Pseudomonas syringae susirgimas aptinkamas ant stiebų žievės ir pumpuruose. Liga plinta dauginant užkrėstus augalus, ją perneša vėjas ir kenkėjai. Užkrečiami vienmečiai augalai. Jau vasario mėnesį pradeda juoduoti stiebai, augalai atrodo lyg išmirkę, atsiranda opų, lapai nusidažo oranžine ar raudona spalva, stiebelis virš opos džiūsta, miršta šaknys. Liga plinta šaltu drėgnu oru.

Rekomenduojama dezinfekuoti įrankius, naikinti kenkėjus, piktžoles, arti nesodinti kitų uoginių augalų (trešnių, aviečių). Prieš rudeninį lietų reikia pašalinti sergančius augalus. Krūmus apsaugo vario turintys fungicidai, kuriais purkšti reikia keletą kartų per sezoną.

Mikoplazmos sutrikdo augalų augimą, augalai užauga mažesni, tarpubambliai sutrumpėja, lapai susmulkėja. Lapalakščiai būna kreivi, pasireiškia chlorozė. Ligą perneša vabzdžiai (žiedgraužiai, lapsukiai, lapgraužiai). Norint apsaugoti augalus būtina naikinti kenkėjus.

Netikrojo spanguolių žydėjimo metu žiedai pasisuka vertikaliai aukštyn. Žiedų vainiklapiai gali būti raudonai dryžuoti, pažeistų ūglių lapai prigludę prie stiebo išorine puse. Purškiama insekticidais prieš ir po žydėjimo.

Mažų lapų liga sergantys krūmokšniai būna maži, ūgliai ploni, lapai smulkūs, auga vertikaliai. Vietoj normalių žiedų išauga tik pavieniai žiedai.

Virusų sukeltos ligos panašios į šalčio padarytą žalą. Žiedlapiai parausta, jauni ūgliai deformuojasi, lapai būna dryžuoti ar chloroziniai. Dažnai virusines ligas lydi grybinės ligos. Norint apsisaugoti nuo tokių ligų, reikia naikinti kenkėjus ir piktžoles, šalinti sergančius augalus.

Drėgmė. Augalams kenkia drėgmės perteklius arba jos stoka. Daugiausiai drėgmės reikia spanguolėms, mažiausiai bruknėms. Laistant vandeniu su kaliu (Lietuvoje vanduo paprastai būna kalkingas) pakinta dirvožemio pH, todėl sutrinka augalų mityba.

Šviesa. Augdami pavėsyje augalai ilgai augina stiebus, kurie nespėja sumedėti, todėl žiemą nukenčia. Reikliausios šviesai yra šilauogės, greičiausiai į šviesos ir drėgmės pokyčius reaguoja bruknės.

Šaltis. Dauguma sodinių šilauogių, spanguolių, bruknių yra gana atsparios žiemos šalčiui. Jautresni būna pirmamečiai augalai. Taip pat jautrumas padidėja prasidėjus vegetacijai. Pradėjus skleistis žiediniams spanguolių pumpurams, jiems pakenkti gali jau -4 laipsnių šaltis, o žiedpumpuriai gali nukentėti ir nuo -1 laipsnio šalčio. Šalnų pažeistas augalo dalis reikia nugenėti. Labai žemos temperatūros gali paveikti ir senesnius šilauogių krūmus. Galimas variantas, kad einamaisiais metais augalas dar auga normaliai, o kitais – žūsta. Atsparumą šalčiui didina fosforo ir kalio trąšos.

Vienos pagrindinių kenkėjų – nematodos yra kirmėlės, kurios pažeidžia šaknis. Net ir nestipriai truktelėjus augalą jis lengvai išsirauna, be to dažnai nemastodų pakenktos šaknys užsikrečia grybinėmis, bakterinėmis ligomis. Veiksmingo būdo nematodoms naikinti kol kas nėra. Augalus puola ir kiti graužiantys ir čiulpiantys kenkėjai, kurie alina patį augalą, platina kitas ligas (geriausias apsisaugojimas insekticidu Mavriku 5 ml/10 l vandens).

Nerūpestingai paruošiama dirva. Šilauogės – ilgaamžiai augalai, kurie dera 20 – 30 metų, todėl daugeliu atveju reikia įrengti drenažą: sodinant keletą krūmelių įrengti drenažą atskirose duobėse. Dirva turi būti gerai įdirbta, pailsėjusi. Rekomenduojama metus prieš sodinant laikyti pūdymą.

Netinkamas dirvožemio pH. Jį reikia stebėti nuolatos, ypač jei prieš sodinant jis buvo tik arti tinkamos šilauogei ribos. Netinkamas pH labai atsiliepia šilauogių augimui ir derliui. Prasta sodinamoji medžiaga. Sodinti reikia tik sveikus, stiprius sodinukus. Geriausia iš vazonėlių, su gerai išsivysčiusia šaknų sistema.

Netinkamai paruošta šaknų sistema prieš sodinimą. Prieš sodinimą augalus: tiek auginamus vazonėlyje, tiek iškastus iš grunto, būtina gerai „pagirdyti“- gerai palaistyti ar pamerkti valandai laiko. Sodinant iškastus iš grunto augalus, jų šaknis gerai paskirstyti arti žemės paviršiaus.

Per giliai pasodinti sodinukai. Jei augalai po sodinimo bus mulčiuojami (mulčiavimas viena iš sėkmingo auginimo taisyklių), tada sodinama tame pačiame lygyje kokiame anksčiau augo augalas. Jei mulčiavimo atsisakoma, reikia sodinti 2 – 3 centimetrais giliau.

Pagailima lėšų augimo stimuliatoriams. Pasodintus augalus rekomenduojama juos palieti šaknų augimo stimuliatorių tirpalais. Įsigyjant sodinuką, jo kaina yra daug kartų didesnė negu stimuliatorių, bet neretai stimuliatoriams pagailima vieno kito euro. Stimuliatorių naudojimas pagerina sodinukų prigijimą ir palengvina tolimesnį jo augimą.

Augalams leidžiama derėti pirmais metais. Nors labai knieti paragauti augalo uogų, vis tik pirmais metais nereikėtų leisti krūmeliams derėti, ypač sodintiems iškastiems iš grunto. Reikia leisti krūmeliams sustiprėti ir išauginti gerą šaknų sistemą.

Neravimos piktžolės. Nereikia leisti varžytis – kas ką? Be abejo tokiose varžybose nugalės piktžolės. Pikžolėta dirva atspindi blogą ir atmestiną požiūrį į augalo gerovę.

Vandens trūkumas arba perteklius. Uogakrūmiai (šilauogės, bruknės spanguolės) šaknis augina sekliai, iki 30-40 centimetrų gylyje, todėl vandens trūkumas, ypatingai pirmus mėnesius po pasodinimo, gali padaryti labai daug žalos. Reikėtų stebėti, kad augalai neužmirktų. Šilauogėms ribinis vandens užsisistovėjimas – para.

Pertręšimas. Tai viena iš dažniausiai pasitaikančių augintojų klaidų. Suprantamas noras matyti bujojančius augalus, tačiau reikėtų susilaikyti nuo tręšimo, kol augalai gerai prigis. Pirmaisiais metais tręšti reikia labai atsargiai. Netręšti sausu ir vėjuotu oru (ypač dideliuose uogynuose). Nerūpestingas herbicidų naudojimas.

Tai priminimas plantacijų ar didesnių plotelių augintojams, kurie nori sutaupyti laiką kovoje su piktžolėmis. Reikia įsidėmėti, kad pagrindinės uogakrūmių šaknys yra iki 30 centimetrų gylyje. Jaunos šaknelės auga arti žemės paviršiaus ,todėl herbicidai gali jas pažeisti.