Misija įmanoma – lietuvio sode noksta abrikosai ir nektarinai

Iš pietų kilusius kaulavaisius, selekcininkai ir sodininkai išvedė bei aklimatizavo juos augti atšiauresnėmis sąlygomis. Tiesa, specialistai sako, kad nušalimo tikimybė yra tačiau pašalusios šakos puikiai atauga ir yra derlingos.

Lietuvoje yra kelios populiarios, gausiai derančios abrikosų, persikų ir nektarinų veislės.

„Mordeno ankstyvasis“ – labai vertinga kanadietiška ankstyva abrikosų veislė. Vaisiai prinoksta liepos pirmoje pusėje. Yra stambūs, apie 50-60 gramų. Specifinės formos su smailėjančia galūne, odelė oranžinė, dalinai nusispalvinusi raudonais taškeliais. Minkštimas oranžinis, gana tvirtas, sultingas, saldus, labai skanus, nuo kauliuko atsiskiria gerai. Medis augus, atsparus šalčiui ir ligoms. Dera gausiai, kasmet. Medis – savidulkis.

„Kaunas“ – Lietuvoje atrinkta veislė. Vaisiai taip pat stambūs, sunoksta liepos antroje pusėje. Odelė šviesiai oranžinė, didžioji dalis nusispalvinusi išsiliejančiais raudonais taškeliais. Minkštimas tvirtas, vidutiniškai sultingas, skanus, nuo kauliuko atsiskiria labai gerai. Kauliuko branduolys taip pat valgomas, skoniu primena migdolo riešutus. Medis vidutinio augumo, labai atsparus šalčiui, atsparus ligoms, dera gausiai. Yra savidulkis.

„Early Orange“ – Amerikietiškos kilmės, atsparūs šalčiams ir ligoms, derlingi ir savidulkiai medžiai. Vaisiai stambūs, intensyviai raudonais šonais, sultingi, aromatingi, labai skanūs. Sunoksta liepos pabaigoje.

„Maira“ – latviška veislė. Vaisiai pradedami skinti liepos gale. Gelsvos spalvos su raudonais dryžiais, kurie saulės pusėj susilieja į ištisinį raudonį. Labai skanūs, ir sultingi, stipraus aromato. Dera labai gausiai. Kad nesmulkėtų vaisiai, reikia retinti užuomazgas. Augalas savidulkis. Viena iš šalčiui atspariausių veislių.

„Sočnyj“ – Labai vertinga ukrainietiška veislė, pasižyminti puikiu derėjimu ir vaisių kokybe. Vaisiai itin stambūs – 120-150 gramų, apvalūs, odelė vidutiniškai tvirta, nusispalvinusi beveik ištisai išsiliejančiu raudoniu, truputį pūkuota. Minkštimas gelsvas, labai sultingas, saldus, aromatingas. Vaisiai sunoksta rugpjūčio pirmoje pusėje. Tinkami desertui, taip pat ir kompotui, sultims. Medis augus, derėti pradeda anksti ir dera gausiai, kasmet, labai atsparus šalčiui, žiedai atsparūs pavasario šalnoms. Augalas savidulkis. „Vulcan“ – kanadietiška savidulkė veislė. Vaisiai stambūs, apie 80-120 gramų. Odelė mažai pūkuota daugiau kaip pusė paviršiaus raudona. Minkštimas tvirtas, saldokas, labai tinka perdirbimui. Vaisiai sunoksta apie rugpjūčio vidurį, veislė labai derlinga, atspari šalčiui ir ligoms.

„Harblaze“ – kanadietiška veislė, vaisiai stambūs, 100-160 gramų. Beveik ištisai raudoni, labai gražūs. Minkštimas saldžiarūgštis, lengvai atsiskiria nuo kauliuko. Veislė savidulkė, labai derlinga, vidutiniškai atspari žemoms temperatūroms. Vaisiai sunoksta apie rugpjūčio vidurį.

„Harco“ – kanadietiška veislė. Medis augus, žydi vėlai, todėl pavasario šalnos nepažeidžia. Vaisiai sveria apie 90-120 gramų, didžioji dalis nusispalvinusi tamsiai raudona spalva. Minkštimas geltonas, sultingas, skanus, lanticelių nedaug, kauliukas atsiskiria lengvai. Vaisiai sunoksta rugpjūčio pabaigoje. Veislė savidulkė, deri gausiai, gana atspari šalčiui. Vaisių kokybei pagerinti patartina retinti užuomazgas.

„Redgold“ – sena, dar 1955 metais JAV sukurta vėlyvoji veislė. Medis augus, atsparus šalčiui. Vaisiai stambūs, 100-160 gramų, beveik ištisai raudoni. Minkštimas tvirtas, geltonas, skanus, lengvai atsiskiria nuo kauliuko. Vaisiai sunoksta rugsėjo pirmoje pusėje. Veislė savidulkė, derlinga.

Pasodinti užuovėjoje, pietinėje namo pusėje, abrikosai, persikai ir nektarinai džiugina gausiu derliumi. Reikia palikti apie penkis metrus medeliui, nes visi šie kaulavaisiai auginami žemomis, plačiomis, atviromis lajomis. Susodinti kas penkis metrus geriau apšviečiami saulės.

Rekomenduojama sodinti į lengvą, derlingą, laidžią vandeniui dirvą. Šiems vaismedžiams geriausiai tinka pH 6,5-8,0 rūgštingumo dirva. Duobė kasama šiek tiek didesnė už vaismedžio šaknis, dirvą galima pagerinti kompostu ar biohumusu, svarbu ir pakankamas duobės gylis. Sodinant medelį reikia nepamiršti ir tvirto kuolo, prie kurio jis rišamas siekiant, kad vėjas jo neišverstų, kol įsitvirtins.

Kaulavaisiai labai gajūs, kasmet suformuoja daug ūglių, todėl sutankėja ir juos būtina reguliariai genėti. Tai daroma formuojant vainiką artimai natūraliai formai, stengiantis nepalikti besitrinančių, pažeistų ar į vainiko vidų augančių šakų. Išpjaunant ar trumpinant šonines šakas ar viršūnę, būtina palikti 8–12 cm stuobrelius, tuomet geriau gyja žaizdos.

Taip pat svarbu nepamiršti tinkamai ir reguliariai šiuos vaismedžius tręšti. Pagrindinis tręšimas pavasarį, atliekamas NPK trąšomis skirtomis uoginėms ir vaisinėms kultūroms. Vidutinė norma 50-100 g/m2. Tręšiamas aplink medžius esantis šakų vainiko pločio ruožas. Tiksli tręšimui reikalinga ploto norma apskaičiuojama pomedžio spindulį pakeliant kvadratu ir padauginant iš konstantos π (S=πR²).

Papildomas tręšimas purškiant pavasarį – vasarą atliekamas mišiniuose su augalų apsaugos ir priežiūros priemonėmis arba reguliuojant tam tikrą augimo veiksnį: žydėjimą – boro trąšomis (20 g/10 l vandens), ūglių sumedėjimą – monokalio fosfatu (30 g/10 l vandens), geresnę derliaus kokybę – kalcio salietra (30 g/10 l vandens). Purškiant reikia stengtis tirpalu tolygiai padengti lapiją. Rudeninis tręšimas vasaros pabaigoje – rudens pradžioje, atliekamas su universaliomis NPK rudens trąšomis. Vidutinė norma 30-50 g/m2.

Be to, pavasarį sodinti augalai turėtų būti mulčiuojami, juos paliejus, vyresniems vaismedžiams tai taip pat svarbu. Mulčias saugo žemę nuo perdžiūvimo šaknų zonoje, nes persikų šaknys – paviršinės, o dėl pakankamo drėgmės kiekio vaisiai būna sultingi ir skanesni. Mulčiuoti tinka durpėmis, nupjauta žole ar parduotuvėje įsigytu dekoratyviniu mulčiu. Užsitęsusios sausros metu derėtų papildomai gausiai palaistyti – vienam augalai apie du kibirus vandens.

Abrikosai, persikai ir nektarinai, kaip ir kiti sodo augalai, jautrūs ligoms ir kenkėjams. Užpuolus amarų kolonijai, augalų lapų pakraščiai palinksta į apačią, pažeisti ūgliai nustoja augti, nubyra labai apniktų vaismedžių užuomazgos. Amarai taip pat platina kaulavaisių virusines ligas. Todėl augalus rekomenduojama purkšti insekticidais: Decis 4 ml/10 l vandens, Mavrik 5 ml/10 l vandens, žaliuoju kalio muilu 500 g/10 l vandens, botaniniais ekstraktais Konflic 20 ml/10 l vandens, Canelys 20 ml/10 l vandens arba Matrinal B 30 ml/10 l vandens, Matrifruit 30 ml/10 l vandens.

Dar viena galima problema – kaulavaisių moniliozė. Tai – grybinė liga, labiausiai kenkianti persikams. Jis pasireiškia pavasarį, kai ruduoja ir nudžiūsta žiedynai, besiskleidžiantys lapai ir ūgliai. Sergantys pumpurai, žiedai ir lapai parudavę lieka kaboti ant vaismedžių.

Ant pažeistų vaisių pasirodo nedidelės, rudos puvinio dėmės, kurios greitai didėja ir apima visą vaisių. Dėmių paviršiuje išauga pilkai rusvos, dulkingos konidijų karputės.

Dalis vaisių nubyra, kiti virsta mumijomis. Liga plinta ir nuskintuose, pervežamuose ir laikomuose vaisiuose. Senų, ligotų šakučių žievė suplyšta, prasiveržia lipai, vystosi žievės nekrozė. Norint sustabdyti ligą reikia išgenėti pažeistas šakutes, surinkti ir sunaikinti supuvusius vaisius.

Anksti pavasarį prieš pumpurų sprogimą purkšti vario sulfatu (100 g/10 l vandens), bordo rinkiniu – (vario sulfatas (100 g) + kalkės (50 g) /10 l vandens) arba burgundijos rinkiniu (vario sulfatas (100 g) ir kalcinuota soda (125 g) /10 l vandens) arba universaliu rinkiniu Gardex (800 g/10 l vandens). Prieš žydėjimą ir po jo purkšti fungicidu Skoras (2 ml/10 l vandens), botaniniais ekstraktais: Flama – 15 ml/10 l vandens, Funres – 25 ml/10 l vandens arba Copfort – 30 ml/10 l vandens, Altosan B/Zn – 30 ml/10 l vandens.

Lapų tafrinozė pažeidžia nektarinus, persikus, abrikosus ir slyvas. Ją sukelia deformuojantis ragangrybis, ligos požymiai išryškėja pavasarį, kai išsprogę lapai susiraukšlėja, susigarbanoja. Išgaubtos lapo vietos parausta ar pagelsta. Apsaugoma aukščiau minėtais preparatais arba kontaktiniu fungicidu Champion 50 WP – 50 g/10 l vandens.

Kaulavaisių bakterinis vėžys – bakterinė liga, pavojinga abrikosams, persikams, nektarinams ir kitiems kaulavaisiams. Dažniausiai suserga jauni medžiai. Taip pat nusilpę, pašalę, nukentėję nuo sausros ar kitų nepalankų augimo sąlygų vaismedžiai. Tokių medžių pavienės šakos džiūsta, vaisiai būna smulkūs, kartais deformuoti, sausoki. Lapai staiga nuvysta, susisuka, paruduoja ir ilgai lieka kaboti.

Žievė ruduoja, vėliau tamsėja, juoduoja ir žūva. Ant kamienų ir storesnių šakų gali atsiverti vėžinės žaizdos. Pažeistus medžius būtina genėti, išpjaunant šakas, o labai smarkiai pažeistus išrauti. Vengtina genėti, kai patogenai yra aktyvūs – vėlyvą rudenį ir ankstyvą pavasarį. Nuo ligos purškiama vario preparatais: vario sulfatu, Champion, Bordo, Burgundijos rinkiniais.

Jie gali pristabdyti patogeninių bakterijų plitimą. Tačiau juos tikslingiausia naudoti tik tada, kai krenta lapai, nes tai pristabdo infekcijos plitimą per lapų prisijungimo vietas, ir ankstyvą pavasarį, prieš žydėjimą, kai bakterijų ant žiedų daugiausia.