Šulinius vis dar kasa
„Netiesa, kad žmonėms nebereikia šulinių. Darbo užtenka. Aišku, niekas nebekasa tokių šulinių kaip seniau – kai sudėdavome 40 – 50 žiedų. Juos pakeitė gręžiniai. Dabar šulinius kasame ten, kur užtenka 6 – 7 žiedų ir vandens kokybė nelabai svarbi.
Pavyzdžiui, vanduo iš čiaupo yra tinkamas gerti, bet daržus juo laistyti – per didelė prabanga. O iškasti šulinį kainuoja pigiau, nei įrengti gręžinį“, – paaiškina šulinių kasėjas Stasys Mozeris.
Jis tvirtina, kad yra rajonų, kur šulinių kasti neapsimoka, nes gruntinis vanduo yra giliai. O vadinamąją vandens gyslą kasėjas iki šiol suranda tradiciniu būdu – virgulėmis.
Vandens tiekėjai nei šulinių, nei gręžinių nelaiko konkurentais. Per pastaruosius kelerius metus miesto vandentiekis pasiekė maždaug dvi dešimtis gyvenviečių, supančių Vilnių.
Bendrovės „Vilniaus vandenys“ atstovai tvirtina, kad nuosavų namų savininkai įsiveda miesto vandentiekį nepaisydami to, kad gerokai seniau investavo į šulinį ar gręžinį.
„Mes išsprendžiame ne tik vandentiekio, bet ir nuotekų problemą, o tai daugeliui gyventojų aktualu. Be to žmonės gauna vandenį, kurio kokybė užtikrinta, ir nebereikia rūpintis jokios įrangos – siurblių ar filtrų priežiūra“, – teigė specialistai.
Žmonėms nebelieka rūpesčio dėl vietos, kurią gręžinys užima sklype (jam nustatyta tam tikra apsaugos zona).
Vienas – laistyti, kitas – gerti
Žinoma, gręžinio gyventojai neužkasa. Dažniausiai vandentiekio vanduo naudojamas namų reikmėms, o gręžinio ar šulinio – ūkiui, daržui.
Gręžinys yra vienintelė išeitis tiems, kurių iki šiol nepasiekė, o gal ir ateityje nepasieks, miesto vandentiekis.
Du dešimtmečius vienai rimčiausių gręžimo kompanijų „Artva“ vadovaujantis Jonas Samajauskas nespjauna į šulinį.
„Aš nebijau gerti vandens iš šulinio. Būna kur nors Dzūkijoj paragauju tokio vandens ir sakau – labai skanus jūsų vanduo, daug nitratų, nes jie iš tiesų suteikia vandeniui malonų salstelėjusį skonį. Žmonės kaime visą gyvenimą vandenį iš šulinio gėrė ir nieko. Aišku kūdikiams šio vandens geriau neduoti“, – juokiasi J.Samajauskas.
Jis sako, kad gręžiniai su šuliniais nekonkuruoja. Tie žmonės, kurie rengiasi nuolat gyventi ir vartoti vandenį, renkasi gręžinį, nes šulinyje labiausiai gąsdina neužtikrinta vandens kokybė.
Apie šulinius sakoma – ką viršuj darai, tą apačioj semi, todėl svarbu renkantis vietą šuliniui įsitikinti, ar netoliese nebuvo kokio tvarto, fermos ar lauko tualeto.
Konsultuojasi prieš pirkdami sklypą
Gyventojai, kurie renkasi gręžinį, nori jo kuo gilesnio. Iš tiesų tik nuo vietovės priklauso, kokio gylio gręžinio reikia. Yra vietų, kur požeminiai vandenys yra labai negiliai, o kartais reikia gręžti ir per šimtą metrų.
Būna, kad nuosavų namų šeimininkai pasirenka negilų gręžinį, kuris pasiekia tik gruntinį vandenį – tą patį, kaip ir šulinys, nes neturi lėšų.
„Bet tokių žmonių yra mažesnioji dalis, o ir mes privengiame gręžti gręžinį į gruntinį sluoksnį. Ne dėl to, kad norime uždirbti daugiau pinigų. Tiesiog tuomet negalime garantuoti vandens kokybės. Be to, gruntiniai vandenys, kitaip nei požeminiai, turi savybę kartais tiesiog išsekti.
Giliems gręžiniams pasitelkiame geologinius žemėlapius ir galime žmonėms iš karto pasakyti, kaip giliai yra geras požeminis vanduo. Nuo gylio priklauso ir gręžinio kaina. Tad kartais žmonės į mus kreipiasi dar prieš pirkdami sklypą. Jie skaičiuoja, kokios bus papildomos išlaidos“, – aiškina J.Samajauskas.
Gręžinio vanduo taip pat yra kietas ir geležingas dėl jame ištirpusių mineralinių medžiagų, tad neretai namuose įrengiami bent jau vandens nugeležinimo filtrai. Savo kokybe jis iš esmės nesiskiria nuo vandentiekio vandens.
Gyvenvietes pasiekė miesto vandentiekis
Gręžinys būtinas tose gyvenvietėse, kurių nepasiekia miesto vandentiekis. Neretai visas kvartalas namų įsirengia vieną bendrą gręžinį, tuomet jo kaina ir eksploatacija yra pigesnė.
Visgi tokių gyvenviečių, kur nebūtų miesto vandens, bent jau apie Vilnių mažėja. Miesto vandentiekis per pastaruosius kelerius metus pasiekė Bajorus, Balsius, Tarandę, Buivydiškes, Avižienius, Kairėnus, dalį iki šiol vandentiekio neturėjusio Pavilnio ir Naujosios Vilnios, daugelį mieste esančių sodo bendrijų, kurios realiai jau virto gyvenamaisiais kvartalais.
„Vandentiekio tinklus plečiame iš esmės įgyvendindami ES direktyvas, kad prie jo turi būti prijungti 90 proc. miesto gyventojų. Be to, ir iš aplinkosauginių paskatų, mat tuo pačiu atvedama ir kanalizacija. O iki šiol žmonės pastarąją problemą sprendė įvairiai ir dalis teršalų patekdavo į gruntą“, – aiškino „Vilniaus vandenys“ atstovai.
Jie pastebėjo, kad nuosavų namų savininkai, net ir turintys gręžinius, dažnai prisijungia ir prie vandentiekio, nes tuomet nelieka rūpesčių nei dėl tinklų priežiūros, nei dėl vandens kokybės. Tačiau už šį vandenį reikia mokėti.
Kiek kainuoja vanduo?
Kai į gyvenvietę atvedamas vandentiekis, komunikacijų šuliniai įrengiami prie kiekvieno sklypo, nepaisant to, ar žmogus prašė prisijungti, ar ne. Tai daroma tam, kad ateityje nereikėtų kasti gatvės, jeigu gyventojas priimtų tokį sprendimą.
Jeigu gyventojas pateikia prašymą įvesti ir vandentiekį ir nuotekų tinklus, „Vilniaus vandenys“ parengia ir suderina projektą, bei padengia dalį projekto išlaidų. Projektas gyventojui kainuoja 650 litų. Be to, vandens tiekėjai name įrengia apskaitos prietaisą ir išdezinfekuoja vamzdyną nuo sklypo ribos iki pastato. Vamzdyną gyventojas privalo įsirengti savo lėšomis.
Vidutiniškai šie darbai kainuoja apie 4000 – 5000 litų. Vandentiekio ir nuotekų vamzdžiai klojami beveik dviejų metrų gylio tranšėjoje ir užkasami.
Už maždaug tokią pat kainą šulinių kasėjai per dieną, o daugiausiai dvi, iškas šulinį.
„Vienas žiedas priklausomai nuo sąlygų – vietovės ir panašiai kainuoja nuo 200 iki 300 litų (kiek žiedų, maždaug tiek metrų šulinio gylis). Daugelis žmonių kasa negilius šulinius – 7 – 12 žiedų, priklausomai nuo to, kaip giliai yra gruntinis vanduo.
3000 litų už šulinį yra normali kaina. Šulinius žmonės kasa, nes tai pigu, ypač jeigu vandens reikia daržui laistyti“, – aiškino S.Mozeris.
Gręžiniai patenka į brangiausiųjų kategoriją. Metras gręžinio kainuoja 110 litų be mokesčių. Tad išgręžti vidutiniškai 70 metrų gylio gręžinį kainuoja 7700 litų. Visa gręžiniui reikalinga įranga kainuoja apie 5300 litų ir reikėtų pridėti apie 2000 litų nugeležinimo filtrams. Su mokesčiais įrengti gręžinį kainuoja apie 18 tūkstančių litų. Žiemą galima šiek tiek nusiderėti.
„Būna, žmonės paskambina pirmadienį ir sako – šeštadienį namuose bus įkurtuvės, ar jau turėsiu vandenį. Mes sakome – turėsite, jeigu nėra eilių. Išgręžti galima per dieną, dar dieną skiriame įrengimui ir po to būtina gręžinį labai gerai išplauti – išleisti daug vandens. Tuomet jau galima juo naudotis“, – paaiškina J.Samajauskas.
