Portalas lrytas.lt siūlo pasidairyti po keistuolių buveinę ir iš arčiau susipažinti su jos gyventojais.
Marselis – vienas seniausių šios keistos vietos gyventojų. Slapyvardžiu pasivadinęs vyras sakosi čia gyvenąs apie 20 metų. „Jau radau kitą vietą“, – kraudamas rakandų maišus į dviračio priekabą sakė jis. Nė kiek neliūdėjo. Nors ir gaila ant pelkės sumaniai pasistatyto namuko, Marselis tiki, kad vietos po saule jam visada atsiras.
Iš Tadžikijos kilęs vyras atsisakė socialinių darbuotojų pagalbos. Jis nori likti laisvas ir nepriklausomas. Užuot apsigyvenęs nakvynės namuose, jis įsikurs kitoje Klaipėdos vietoje. Kokioje? Paslaptis. Greičiausiai ten, kur vėl kurį laiką niekas jo nesuras.
Marselio užsiėmimas – ieškoti naudingų senų daiktų. Jo būstas pilnas dviračių detalių, drabužių, indų, baldų dalių. Vos įėjus į jo „kiemą“, matyti, kad Marselis tvarkingas ir prisižiūrintis žmogus.
Jis turi kriauklę – dubenį su vandeniu, taip pat veidrodį. Sukabinti jo drabužiai nesmirda nei alkoholiu, nei šlapimu, kaip įprasta namų neturintiems nelaimėliams. Vyras netgi turi lovą svečiams. Tiesa, kraustymosi įkarštyje lova apkrauta dėžėmis.
„Ar išmokytum mane angliškai?“ – sužinojęs, kad žurnalistė kalba šia kalba, klausė Marselis. Per keliolika minučių jis viešniai padovanojo blizgių akmenėlių, dvi drambliukų skulptūrėles ir puokštę gėlių. Kitą žurnalistę vyras apdovanojo dar ir skaniais obuoliais. Jis mielai dalijasi tuo, ką yra sukaupęs.
Į lūšnynus nebegrįš
Kitam šios vietos gyventojui Andrejui (tikras vyro vardas redakcijai žinomas. – Red.) socialinių darbuotojų pagalbos taip pat neprireiks. Per tūkstantį litų uždirbantis klaipėdietis po buldozerių apsilankymo Pievų gatvės šabakštyne ketina nuomotis kambarį. Dar nerado konkretaus buto, tačiau yra tikras, kad jam pavyks. „Blogiausiu atveju, turiu palapinę“, – nedramatizavo jis.
Andrejus neseniai įsidarbino. Vienoje Klaipėdos įmonėje jis atlieka paprastus fizinius darbus. Dėl to nenorėjo nei fotografuotis, nei skelbti savo tikrojo vardo. Mat darbdaviai nežino, kur po darbo grįžta šis darbuotojas. Nutylėdamas tiesą, jis turi darbą. O ir darbdaviui svarbiausia, kad darbas būtų tinkamai atliktas.
Viskas Andrejui seksis gerai, kol jis negers. Tai auksinė taisyklė, kuri vyro gyvenime svarbiausia. Kazakstanietis dvejus metus lanko anoniminių alkoholikų grupelę, tiek pat ir negeria. Tai patvirtina vyro išvaizda – tvarkingas, blaivus, vilki darbinę uniformą, jis, kaip ir Marselis, nepanašus į apskurusį alkoholiką.
Šalia gyvenančius benamius jis irgi kviečia į anoniminių alkoholikų susibūrimus. Vyras įsitikinęs, kad daugelio jo kaimynų problemų šaltinis – alkoholis.
Pinigus pasui pragėrė
Ne išimtis ir portalo lrytas.lt jau aprašytas benamis Didžiosios Britanijos pilietis Antony Davidas Heapas. „Jis guodėsi, kad jam labai bloga, kai geria, ir sakė, kad man gerai, kad aš negeriu“, – pasakojo Andrejus. Jis yra kovojęs Čečėnijos kare, todėl nujaučia, kad britą vis dar persekioja vadinamasis pokarinis sindromas. Britas yra tarnavęs Afganistane.
A.D.Heapas kitą savaitę irgi turės atsisveikinti su neseniai Klaipėdoje susiręsta lūšna. Jis mielai priėmė Socialinės paramos centro darbuotojų pagalbą. Jie pažadėjo kreiptis į Didžiosios Britanijos ambasadą ir ieškoti išeičių.
A.D.Heapas „Lietuvos ryto“ televizijai aiškino, kad jei tik turėtų pasą ir pinigų, tuoj pat grįžtų į Airiją. Tik vargu ar ten vyras pabėgtų nuo savo problemų.
Vienas jaunas klaipėdietis prieš kelis mėnesius aktyviai siūlė žiniasklaidai parašyti apie A.D.Heapą ir tikėjosi taip padėti užsieniečiui grįžti namo.
Pasirodžius straipsniams vienas vilnietis davė nelaimėliui 200 litų, kad kauptų pinigus pasui ir galėtų grįžti į Airiją. „Jis per 2–3 dienas juos pragėrė. Nuo tada ir nutraukiau teikti jam bet kokią pagalbą. Jis ką uždirba, viską prageria“, – sakė klaipėdietis.
A.D.Heapas yra pirmas žiniasklaidoje aprašytas Didžiosios Britanijos pilietis, kuris dienas Lietuvoje leidžia be namų. Tikslių duomenų, kiek ir kokių pilietybių žmonės Lietuvoje valkatauja ir neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, nėra.
