Kai darai ir išeina – pakyla ūpas, o kai dar kažkas tavo pastangas ir triūsą pastebi, įvertina, tada stengiesi dar labiau“, - sakė Ukmergės rajone gyvenantys Ramunė ir Algirdas Žvirbliai.
Šiais metais jų sodyba laimėjo Ukmergės savivaldybės paskelbtą konkursą „Tvarkingiausia ir gražiausia ūkininkų sodyba“. Kiekviena rajono seniūnija konkursui iš viso buvo pasiūliusi 14 kandidatų.
Pabaisko seniūnijos Girgždžių kaime gyvenantys R. ir A. Žvirbliai, išgirdę ar pamatę kaimo keliu pravažiuojanti automobilį, gali iškart pasakyti, ar juo keliaujantys žmonės šiose vietovėse lankosi pirmą kartą.
Nes tokie žmonės visada stabteli pasigrožėti prie pat kelio esančia jų sodyba.
Nors ji ir apsupta aukštai įsistiebusių tujų, pro tarpus tarp jų galima išvysti tarsi iš vaikystės pasakų erdviame kieme nužengusius herojus: pelėdas, kiškį, sraigę, varlę, baravyką ir kitus.
Iš medžio išdrožtos skulptūros atrodo tarsi gyvi sargybiniai, ištikimai saugantys visus čia vieno hektaro sodybos plote esančius pastatus, pavėsinę, malūną, sūpuokles, tvenkinį, gėlynus.
Viskas čia sukurta ir padaryta pačių sodybos šeimininkų rankomis.
O visam grožiui puoselėti Žvirbliai aukoja visą savo laisvalaikį, savaitgalius, atostogas bei sunkiai ūkyje uždirbtus pinigus.
Ūkininkai augina 3 galvijus, 18 kiaulių ir turi 36 hektarus dirbamos žemės.
Be ūkio sutuoktiniai dar turi ir darbus: 38 metų Ramunė dirba Pabaisko seniūnijoje socialine darbuotoja, o 52 metų Algirdas – individualioje įmonėje gaterininku.
Teko iškuopti viso kaimo šiukšles
„Tai buvo mano senelių iš tėvo pusės namai.
Kai prieš 22 metus atsikėlėme su Ramune čia gyventi, kiemas atrodė taip, tarsi būtų ir sodas, ir miškas viename – jei jau gamta pasodino, tegu ir augina.
O kur dabar tyvuliuoja mūsų tvenkinys, buvo metamos viso kaimo šiukšlės.
Kadangi buvome ką tik sukūrę šeimą, pinigų trūko, tad nieko iš pradžių labai nepuolėme tvarkyti“, - sakė šeimos galva A.Žvirblis.
Didieji sodybos kuopimo, valymo, rovimo, deginimo, pjovimo darbai prasidėjo prieš aštuonerius metus, kai šeima iš ūkio šiek tiek prasigyveno.
Pirmiausia buvo iškastas daugiau nei 3 metrų gylio tvenkinys, užimantis beveik 4 arus.
Šeimininkai į jį prileido amūrų, plačiakakčių, karpių, lynų.
O po tvenkinio atsirado ir sekantis sodybos akcentas - pavėsinė.
„Viziją, kaip ji turėtų atrodyti, galvoje nešiojausi gal bemaž 15 metų.
Sunkiausia buvo pačiam suskaldyti ir sumūryti akmenis jos pamatams“, - kalbėjo A.Žvirblis.
Staliaus dailidės specialybę turintis vyras iki tol buvo gaminęs tik įvairus smulkius dirbinius.
Kai iškilo akį traukiantį pavėsinė, A.Žvirblis jau nebepaleido iš rankų medžio apdirbimui skirtų įrankių ir ėmė viena po kitos drožti medines skulptūras.
Pasak jo, visos jos ąžuolinės, tvirtos ir ilgaamžės, tik vienintelis sodybos kiemą puošiantis kiškis yra iš minkštu medžiu laikomos liepos.
„Todėl tas kiškis ir su skėčiu - kad ilgiau gyventų“, - plačiai nusišypso auksarankis A.Žvirblis.
Sodybą tenka gražinti ir naktimis
Nei jis pats, nei jo sutuoktinė, puošdami savo sodybą, jokių mados vėjų nesivaiko ir daro tai, ką liepia širdis.
R.Žvirblienė smagiai juokdamasi prisiminė, kaip ji pirmaisiais metais, iškasus tvenkinį, puolė pirkti visokius brangius augalus ir juos kieme sodinti.
„Padariau daug klaidų, vėjais išleidau nemažai pinigų.
Pavyzdžiui, buvau nusipirkusi tokių egzotiškų brangių augalų, kurie, pasirodo, netinkami augti Lietuvoje – jie paprasčiausiai sunyko.
Norėjosi labai greitai viską turėti ir padaryti, bet taip juk nebūna“, - dabar supranta moteris.
Pasimokiusi iš savo klaidų, dabar ji jau labai atsargiai ir atidžiai renkasi naujus augalus, neseniai pakeitė ir gėlynų išsidėstymo tvarką.
Jei anksčiau jie buvo išsibarstę aplink visą sodybos teritoriją, tai dabar – savo vietą atrado šalia tvenkinio.
Pasak R.Žvirblienės, turint tokią sodybą, darbai niekada nesibaigia, kartais net atima ir nakties valandas.
Vien žolę vasarą tenka kartą per savaitę pjauti, daržus ir darželius ravėti.
„Kartais pasvajoju, kiek kelionių į egzotiškus kraštus paaukota dėl sodybos grožio.
Gal ir norėtųsi kur nors tiesiog išvažiuoti iš tos Lietuvos, kad negalvotum apie darbą, tačiau su mano vyru to padaryti neįmanoma.
Užtenka jį išsitempti iš namų kur nors neilgam, žiūrėk, jau bamba: „Išvažiavom, o tiek darbų būčiau padaręs“ arba atsisėda pažvejoti prie tvenkinio ir netrukus susuka meškeres: “ Ir ko aš čia sėdžiu? Būčiau tą ir tą išdrožęs“, - pasakojo R.Žvirblienė.
Darboholiku pavadintas A.Žvirblis nesupyko ir prisipažino, jog niekada nebuvęs Palangoje, nesimaudęs Baltijos jūroje.
„Visos mano palangos ir jūros yra čia, geriausiai pailsiu tik savo sodyboje“,-- tikino vyras.
Išgyveno tragediją šeimoje
„Kai sulaukiu aplinkinių replikų, kam taip plėšomės – į karstą juk nesusikelsim visko, norisi atšauti, jog kiekvienas iš mūsų privalo dirbti ir po savęs kažką palikti, norisi, jog akis džiugintų supanti aplinka“, - kalbėjo ji.
Sutuoktinis jai paantrino ir pridūrė, jog kai ėmė tvarkytis ir gražinti sodybą, kaimynai iš pavydo ar pykčio nusisuko į kitą pusę: „Likome kaip ir atskirti kaime, vieni. Kol nesitvarkėme, kol buvome kaip kurmiai, viskas buvo gerai. Tačiau kai tik sodyba sušvito ir ėmė traukti visų akis, tapome „buožėmis“.
Iš dešimties Girždžių kaimo sodybų beveik pusė yra negyvenamos.
Likę gyventi R. ir A. Žvirblių kaimynai yra arba jau seni ir ligoti arba nevengiantys stiklelio.
Pasak R. ir A.Žvirblių, jei žmogus kaime neturi darbo, mėgstamo užsiėmimo, neturi kur savęs realizuoti – tada jam lieka tik alkoholis.
„Kai išgeri, tada ateina draugai, tada būna linksma.
Mes nuo to atsiribojome, mums toks gyvenimo būdas nepriimtinas.
Kai pernai lapkritį dėl nelaimingos meilės iš gyvenimo pasitraukė mūsų 19 metų sūnus, po jo laidotuvių galėjome labai greitai abu su vyru prasigerti.
Bet aš tada paėmiau į rankas mezginį ir ėmiau megzti, o vyras – toliau kalbino medį ir drožė savo kūrinius“, - kalbėjo R.Žvirblienė.
Daugiau nei du dešimtmečius drauge gyvenantys sutuoktiniai vienas kitą palaiko ir supranta, džiaugiasi savo dukromis – 21 metų Jūrate ir 16 – mete Živile.
Vaikų globos namuose užaugusi, iš daugiavaikės, 9 vaikų šeimos kilusi Ramunė stengiasi būti pavyzdžiu savo dukroms ir labai brangina savo šeimą.
„Visada bijojau, kad netapčiau tokia, kokie buvo mano tėvai – neprasigerčiau, kad vaikai neatsidurtų valdiškose įstaigose.
Kiekvieno mūsų gyvenimas yra su savo atradimais ir praradimais.
Po sūnaus mirties mūsų gyvenimas vis dar yra užtrauktas debesų, tačiau aš neprarandu vilties, jog neilgai trukus iš jų išlįs skaisti saulė“, - pokalbį baigė R.Žvirblienė.
