Gedimino gatvės pabaigoje įrengti laiptai, kuriais užkopus galima patekti į Žemaičių gatvę.
Teritoriją aplink kelių pakopų laiptus miesto tvarkdariai neseniai sutvarkė. Jų prieigose iškirto senus medžius. Taip atsirado nedidelė tuščia erdvė.
Išradingi kauniečiai kaipmat užpildė žemės lopinį. Kažkas atnešė automobilio „Audi“ stiklą, po juo sudėjo įvairiaspalvių plastmasinių gėlių. Taip išėjo didžiulis „sekretas“.
Vyresni kauniečiai, pastebėję savotišką miesto puošmeną, džiaugiasi ja ir prisimena, kaip patys vaikystėje tokias darydavo. Jaunesni žmonės nė nežino, kas tai yra, ir tiesiog stebisi anoniminio autoriaus kūryba.
Menininkė Jūratė Rekevičiūtė taip pat neliko abejinga viešos erdvės puošmenai.
„Sekretas“ – tai vaikystės žaidimas. Po stiklu dėdavome tai, ką gražiausio turėdavome – gėles, iškarpas iš žurnalų, karolius, kaspinus. Kadangi sovietmečiu šių grožybių pasirinkimas buvo menkas, mergaitės varžydavosi, kuri ką nors originaliau sugalvos. Po žeme užkastas brangenybes rodydavome geriausioms draugėms“, – prisiminė menininkė.
J.Rekevičiūtė pasakojo, kad ir pati vieną savo kūrybos parodą norėjo taip pavadinti – „Sekretas“. Ji buvo sukūrusi koliažų ciklą. Jiems naudojo įvairių žaislų, lėlių dalis, karolius, stikliukus.
„Sekretas“ reiškia „paslaptis“, „paslėptas“. Vaikystės žaidime glūdi daug didesnė prasmė. Po paviršutiniškais, nebrangiais daiktais slepiame savo svajones, mintis. Dalintis paslaptimis nebijome tik su geriausiais draugais, todėl tik jie po niekučiais gali įžvelgti simbolius, potekstę, ką norima pasakyti. Juk jei tavo paslaptis išaiškės viešai, gali būti išjuoktas ar likti įžeistas“, – įsitikinusi menininkė.
Tiesa, J.Rekevičiūtei kalbininkai pavadinti parodos iš kitų kalbų pasiskolintu žodžiu neleido.
„Tačiau tie, kas viešoje miesto erdvėje padarė „sekretą“, – tikri šaunuoliai. Jie ne tik papuošė miestą, bet ir skatina kauniečius mąstyti kūrybiškai. O tai, kad autoriai – anonimai, tik geriau. Paslaptis visada kelia didesnį susidomėjimą pačiu kūriniu“, – sakė J.Rekevičiūtė.
