Anykščių rajone gyvenanti natūralios kosmetikos „Gamtos pilnatvė“ gamintoja Renata Paramonova jau maždaug 5 metus negeria nei kavos, nei pirktinės arbatos. Nemažai apie laukinius augalus išmananti moteris sako, kad lietuviams gamta dovanojo puikių vaistažolių, iš kurių galima pasigaminti skanių arbatų, atstojančių gėrimus iš parduotuvės.
Vienas iš tokių augalų – siauralapis gaurometis. Tai Šiaurinio pusrutulio augalas, kurio karštuose kraštuose nepamatysi. Jį, kaip kasdieninę arbatą, daugybę šimtmečių vartojo rusai, vadinantys šį augalą „Ivan čai“ (liet. „Ivano arbata“). Lietuviai jį liaudiškai vadina ožkarože, kazoku.
Gaurometyje yra kelis kartus daugiau vitamino C nei citrinose ar serbentuose. Todėl ne veltui jį nemažai šiaurės tautų nuo seno naudodavo kaip priemonę prieš skorbutą. Dėl jame esančių veikliųjų medžiagų šis augalas laikomas itin tinkamu prostatito ir prostatos išvešėjimo profilaktikai. Gaurometis vertinamas ir dėl savo priešuždegiminių savybių.
Norėdama didesnio tonizuojančio efekto, prilygstančio kavai, R.Paramonova geria iš gauromečio, kraujažolės ir pelkinės vingiorykštės žolių mišinio užplikytą arbatą. O štai vakare verčiau rinktis vien gauromečio arbatą.
Nors anksčiau žolininkai patardavo vaistažoles rinkti tik iki Joninių, šios taisyklės dabar laikytis ne visada pavyksta. „Gamta mums krečia pokštus, jos ritmas pasikeitė“, – sako Renata, pastebėjusi, kad šiemet net ir jonažolės pradėjo žydėti tik po Joninių. Todėl ir gauromečio prisiskinti dabar dar ne per vėlu. Tiesa, vertėtų rinktis jaunesnius, dar nenužydėjusius augalus vešliais, neapdžiūvusiais lapeliais.
R.Paramonova gaurometį ir paprastai sudžiovina, ir fermentuoja. Pirmu atveju, nuo stiebų ant audinio nubraukiami lapeliai ir gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje sudžiovinami. Gauromečio žiedų arbatai naudoti nereikia, nes jie džiūdami virsta pūkais.
Norėdami pasigaminti šiek tiek kitokio skonio arbatos, gaurometį galime fermentuoti. Pasak R.Paramonovos, tokiu atveju nuo stiebų nubrauktus šio augalo lapelius vis pagrūdant reikia sudėti į stiklainį ir, uždarius dangteliu, palikti saulėtoje vietoje 3-4 valandoms. „Jei mažiau saulėta, tai galima ir visą dieną stiklainį lauke laikyti“, – sako pašnekovė. Per tą laiką ant stiklainio sienelių iš vidaus atsiranda drėgmės lašelių, o lapeliai ima skleisti malonų aromatą.
Tuomet arbatos lapelius R.Paramonova beria ant sviestiniu popieriu išklotos skardos ir maždaug 40 laipsnių temperatūroje išdžiovina. Išdžiovintas vaistažoles reikėtų laikyti popieriniuose ar drobiniuose maišeliuose arba stikliniuose induose.
Yra ir kitokių gauromečio paruošimo arbatoms būdų.
Pavyzdžiui, prieš fermentavimą kiekvieną lapelį galima sumaigyti, o fermentuoti sudėjus į tamsų indą (pavyzdžiui, molinį) ir laikant šiltoje vietoje reikėtų apie parą ar ilgiau. Po to žaliava išdžiovinama. Taip pagaminama arbata skoniu primena tradicinę juodąją.
Jaunus ir sultingus gauromečio lapelius (ypač pavasarį) galima panaudoti ir sriuboms ar salotoms. Iš gauromečio galima pasidaryti ir vertingų antpilų ar nuovirų. Pavyzdžiui, jei kankina spuoguota oda, 3 valg. šaukštus gauromečio lapų užpylus stikline karšto vandens ir palaikius daugiau nei pusvalandį, šiuo nuoviru sudrėkinta servetėle reikia valyti veidą.
