Visų daržininkų siaubas - kurkliai. Ar kas gali juos įveikti?

Kurkliai – tai svirplinių šeimos vabzdžiai, galintys užaugti iki maždaug 6 cm ilgio. Iš pažiūros jie panašūs į vandenyje gyvenančius vėžius – visas kūnas šarvuotas, ant galvos styro „antenos“, stambios priekinės kojos panašios į žnyples (o iš tiesų pritaikytos rausti urvus po žeme). Tačiau jų „įranga“ dar papildyta sparnais, kuriuos jie prireikus panaudoja pagal paskirtį ir gali nuskristi net apie 8 kilometrus.

Kurkliai – tikra bėda žmonėms, kurių daržuose ar gėlynuose jie apsigyvena. Nors jų pagrindinis maistas – sliekai, lervos ir įvairūs vabzdžiai, tačiau jie taip pat minta ir augalų dalimis, o jų randa rausdami po žeme savo tunelius.

Jei gražiai žaliavęs augalas netikėtai suvysta, o trūktelėjus lengvai išsirauna ir paaiškėja, kad jis tarsi nukirptas ir nebeturi šaknų, priimkit užuojautą – jūsų sklype įsitaisė kurklys. Tiksliau, greičiausiai visa jų kompanija, nes šie padarai labai vislūs.

Kurklių tuoktuvių metas – birželis. Tada patinai, išrausę specialios formos urvelius, kurie veikia tarsi garsiakalbiai, antsparniais išgauna specifinį garsą ir vilioja pateles atskristi. Dėl šio specifinio kurkimo kurkliai yra gavę savo pavadinimą. Dar jie vadinami parpliais, turkliais.

Po poravimosi patelės maždaug 10-20 cm gylyje sudeda apie 200-300 kiaušinių, iš kurių kurkliukai išsirita po 2-3 savaičių. Iš pradžių tai būna lervutės, vėliau jos augdamos įgauna vabzdžio išvaizdą.

Jei kartais netyčia kasant dirvą pavyktų užkabinti ir išversti kurklienės lizdą, dairykitės į neįprastai dideles skruzdėles panašių mažylių ir juos be gailesčio sunaikinkite.

Jaunikliai iš pradžių maitinasi smulkiomis augalų šaknelėmis ir humusu, ten, kur yra jų lizdas. Vėliau, kiek paūgėję, išsiskirsto eibių daryti po visą daržą ir apylinkes.

Mielai keistų į kurmius

„Labiau džiaugčiausi, jei darže gyventų kurmių šeima, nei kurkliai“, – sako panevėžietė Lijana. Kurmių daroma žala, palyginus su daroma kurklių, menka. O ir patys vabzdžiai šlykščios išvaizdos.

Deja, moters sklype netoli Bernatonių kaimo esančioje sodų bendrijoje kurmių – nei kvapo, bet kurkliai siautėja jau ne vienerius metus. Jie augalus naikina ir daržo lysvėse, ir šiltnamyje.

„Kerta viską iš eilės – paprikas, pomidorus, salierus. Bulvių stiebus taip pat nukerpa. Jau žiūrėk, keli stiebai žaliuoja, o vienas koks ima geltonuoti ir išvirsta. Neseniai melioną radau ne tik nukirptą, tačiau ir beveik visą kurklio įtrauktą į savo urvą. Tik lapas kyšojo virš žemės“, – pasakojo sklypo savininkė.

Panevėžietė sakė išbandžiusi pačius įvairiausius internete rastus ir likimo draugų, taip pat kariaujančių su kurkliais, papasakotus būdus, kaip juos išnaikinti ar bent jau išvyti iš savo sklypo.

Pasak Lijanos, vienas iš efektyviausių – į kurklių urvelius pridėlioti jauko – iš sumaltų kiaušinio lukštų ir aliejaus suminkytus kukulaičius. Kurkliai jų prisiriję nudvesia arba leisgyviai išropoja į žemės paviršių, kur juos pamačius galima sunaikinti.

Daržininkė taip pat yra išbandžiusi ir specialias granules – jas reikia įterpti apie augalus, kuriuos norima apsaugoti nuo kurklių. Moteris sako, kad iš tiesų tose vietose augalai liko sveiki.

Neseniai Lijana išgirdo patarimą, kad kurkliai nemėgsta gendančios žuvies kvapo. Žalios žuvies gabaliukų reikėtų užkasti jų urveliuose. Kai kurie daržininkai, norėdami apsaugoti šiltnamius nuo kurklių invazijos, aplink juos iškasa griovelius ir, pripylę smėlio ar pjuvenų, palaisto stipriai dvokiančiu skysčiu (pvz. žibalu). Tiesa, toks kvapas bus nemalonus ne tik šiems požeminiais terminatoriams, tačiau ir žmonėms.

Kurkliams nepatinka ir serenčių kvapas. Ten, kur auga šios nuo seno lietuvių mėgstamos gėlės, kurkliai nesirausia.

Neatsitiktinai panevėžietė laukia ir kurmių apsigyvenimo savo sklype. Jie, kaip ir ežiai – kurklių medžiotojai. Pastebėta, kad ten, kur gyvena kurmiai, kurklių paprastai nebūna.

Kurklių kiaušiniai ir lervos sunaikinami ir purenant dirvą. Pastebėta, kad jie dažniau veisiasi mažai judinamoje dirvoje.

Tačiau labiausiai kurklius vilioja mėšlo krūvos. Augalų nepatartina tręšti šviežiu karvės mėšlu ne tik baiminantis juos nudeginti, tačiau ir dėl to, kad jo kvapas gali privilioti kurklius net ir iš kaimynų. O štai skiestas paukščių mėšlas šiuos kenkėjus atbaido.

Mėšlu galima pasinaudoti ir kaip jauku. Jau antroje gegužės pusėje sklype reikėtų iškasti negilias duobes ir prikrauti šviežio mėšlo, smulkintų šiaudų. Galima tiesiog padėlioti mėšlo ant dirvos. Po tuoktuvių kurklienės sulenda ten dėti kiaušinėlių. Kadangi išsiritusios lervos iš karto nepalieka lizdų ir minta mėšlu, po 3–4 savaičių juos reikia surinkti ir sunaikinti.

Panašiai mėšlu galima pasinaudoti ir rudenį. Reikėtų specialiai ant dirvos palikti mėšlo krūvelių. Į jas žiemoti mielai sulys kurkliai. Beliks po šalnų mėšlą išsklaidyti ant dirvos ir kurkliai sušals.

Vasarą galima naudoti ir kitokius kovos būdus: į kurklių urvų landas įlašinama po kelis lašus saulėgrąžų aliejaus ir tuoj pat įpilama 1–2 l vandens. Po kelių minučių kurkliai išlenda į dirvos paviršių ir žūva.

Į landas taip pat galima pripilti maždaug po 0,5 l muilino vandens (kibire vandens ištirpinama 10 g ūkinio muilo ir 50 g skalbiamųjų miltelių). Paskui dar galima įpilti ir švaraus vandens. Kurkliai žūva po žeme arba išlenda į paviršių, sugaudomi ir sunaikinami.

Pasirodo, alkoholis vilioja ne tik žmones. Įpilkite į stiklinius butelius po 50–100 g alaus. Kaklelius apriškite gabalėliu marlės. Butelius įkaskite 45° kampu į žemę ir užberkite 3–4 cm storio žemių sluoksniu. Kurkliai bematant aptiks „alaus barą“. Jie pragrauš marlę ir sulįs į vidų, bet atgal išlįsti nebegalės. Per porą savaičių butelius palaipsniui pripildys troškulio iškankintieji. Tada pats laikas juos iškasti ir kurkliams pasiūlyti šviežio alaus.