Moters geltono mūro namas jaukiai įsitaisęs tarp įvairiausių pačios šeimininkės sodintų spygliuočių ir rožynų. „Čia – mano pūkenis. Gražus, ar ne? Jis vėliau, rudenį, bus labai pūkuotas“, - retai Lietuvoje auginamą krūmą rodė moteris.
„Norite nufotografuoti žuvytes? Prieisiu prie vandens ir jos pačios prie manęs priplauks“, - noriai fotografui pozavo moteris. Ir išties, jai pasilenkus prie tvenkinio, vandenį raibuliuojantys dekoratyviniai japoniški karpiai iškart sulėkė prie šeimininkės. Moteris rūpinasi ne tik savo žuvelėmis. Dešimtmetei aviganei suręsta būda – irgi iš mūro.
Namus Ala su vyru pasistatė prieš keturiolika metų. Devynių arų sklypas priklauso Alos šeimai. Viename gale gyvena ji su vyru, kitame – jos mama. Pastarosios arčiau gatvės esantis namas priglaustas prie naujesnės statybos Alos dviaukščio. Šalia jo kieme savo dydžiu Alos mamos namui prilygstantis garažas.
„Sklypo nepirkau – mes čia gyvenam šimtą metų. Viską pasidarėme gana greitai. Gavę leidimą rekonstrukcijai, išsikasėm tvenkinį, pasisodinom pušeles, pastatėm garažą ir lauko židinį“, - svetingai valdas aprodinėjo šeimininkė. Moters mamos namas buvo architektūrinis paminklas, kadangi nuo šalia jo esančių laiptukų prasidėdavo per Baltupius išsiraitęs kryžiaus kelias.
Šalia tekantis Baltupio, arba Cedrono, upelis vietiniams dažniau kelia galvos skausmą, nei džiugesį. Kartais vis patvinstantis jo vanduo seniau užliedavo Alos ir kaimynų valdas. „Kartą net teko gelbėti žuvis – tiek aukštai apsėmė“, - pasakojo Ala. Todėl moteris valdą nusprendė aptverti aukštu mūru. Vanduo, pasak jos, į kiemą daugiau nebesiveržia.
„Čia viską reikia arti ir arti... Kartais man tai taip nusibosta, kad pagalvoju, kad noriu gyventi bute“, - apie sklypo priežiūrą juokavo moteris. Tačiau ji tokias mintis iškart nuveja į šalį: „Čia – nuostabi vietovė. Mūsų kieme tikrai labai gražu. Būtų tikras rojus, tik kartais nuo upelio sklinda nemalonus kvapas".
