Su chemija - paprasčiau
Tokių stebuklų, kad sodas, daržas ar gėlynai vešėtų be žmogaus
pagalbos - nebūna. Augalus užklumpa įvairios ligos ir kenkėjai, todėl
šeimininko rūpestis - jiems padėti.
Augalų apsaugai bei gydymui galima naudoti įvairius cheminius
preparatus, tačiau panašių rezultatų galima sulaukti ir be jų, vien
natūraliomis priemonėmis. Pastaroji išeitis priimtiniausia
žmonėms, norintiems gyventi ekologiškoje aplinkoje ir maitintis kuo
sveikiau.
Anykščių rajone gyvenanti Neringa Matulionienė darže pluša, nes
nori žinoti, kuo maitina savo šeimą. Su vyru du vaikus auginanti
moteris sako, kad derliaus rekordų siekti neketina, daržoves augina tik
savo poreikiams, o ne pardavimui.
Todėl Matulioniai sąmoningai atsisakė savo augalams naudoti bet kokius
cheminius preparatus. "Aišku, būtų daug paprasčiau nuėjus į parduotuvę
nusipirkti kokių chemikalų, nei terliotis gaminant augalinius raugalus.
Tačiau natūralios priemonės mažiau kenkia ir aplinkai, ir pačiam
žemdirbiui", - sako anykštėnė.
Moters teigimu, chemikalai gal ir greičiau duoda norimą efektą, tačiau
neretai sunaikina ne tik kenkėjus, bet visa, kas gyva - tarp jų ir
augalų pagalbininkus. Aišku, didelį daržą natūraliomis priemonėmis
apsaugoti būtų sudėtinga ir užimtų pernelyg daug laiko, tačiau keletą
arų tokiu būdu prižiūrėti įmanoma.
Koloradus vilioja jauku
Vadybininke dirbanti N.Matulionienė jokių su žemės ūkiu susijusiu mokslų
nebaigė, tačiau per beveik dešimtmetį daržininkavimo sukaupė nemažai
praktinių žinių. Jos žinių bagaže - ir kaimo močiučių patarimai, ir
informacija iš interneto.
Pavyzdžiui, saugodama bulves nuo kolorado, daržininkė taiko net kelis
būdus. Pirmiausia pavasarį, kai pasodintų bulvių daigai dar neišlindę
iš žemės, ji toje daržo vietoje primėto perpjautų pusiau bulvių. Jas
moteris palieka per naktį, o anksti rytą surenka ir sunaikina kolorado
vabalus, priviliotus bulvių kvapo. Kai bulvės apdžiūsta, pjūvio vietą
atnaujina arba papjausto naujų.
Jau sudygusias bulves N.Matulionienė nuolatos mulčiuoja žole. Moteris
pastebėjo, kad šiemet kolorado vabalai pirmiausia užpuolė tas bulves,
kurias pradėjo mulčiuoti vėliausiai, nes buvo pristigusi nupjautos
žolės. Tačiau nuolatos kruopščiai išrinkdama ir sunaikindama jau
įsitaisiusias ant bulvių lapų kolorado lervas, anykštėnė tikisi sulaukti
neblogo derliaus per bulviakasį.
Baldakimas kopūstams
Nuo vikšrų, ėdančių kopūstus bei kalafiorus, moteris ginasi augindama
juos po daržo plėvele, užtempusi ją ant lankų. Tokiu būdu
drugiai - kopūstiniai baltukai - ant jų neprideda kiaušinių, iš kurių
išsirita šie ėdrūnai.
Pasak N.Matulionienės, po daržo plėvele tinka auginti ir morkas, norint
jas apsaugoti nuo morkinių muselių. Kitas būdas išauginti jas sveikas
- sėti lysvėje maišant su svogūnais. Pasirodo, morkinėms muselėms
nepatinka svogūnų kvapas, o pastarųjų dėl morkų artimos kaiminystės
nepuola svogūninės muselės.
Anykštėnė pastebėjo, kad augalams iš tiesų naudinga įvairovė, kai jie
auginami mišriai. Todėl ji stengiasi tarp daržovių įterpti ir
vaistažolių, medingų ar prieskoninių augalų. Todėl moters darže pamatysi
vaistinių ramunių ir medetkų, šalavijų ir bazilikų.
Ypač garbingą vietą jos sklype užima serenčiai. Šių nuo seno Lietuvoje
auginamų gėlių sodybos šeimininkė prisodina ne tik gėlyne, bet ir darže
bei šiltnamyje. Serenčiai turi dezinfekuojančių galių, N.Matulionienė
tiki, kad jie valo dirvą, saugo augalus nuo ligų. Rudenį juos galima
tiesiog užkasti į žemę.
Laisto žolių mirkalu
Parduotuvėje pirktų trąšų anykštietė savo daržui nenaudoja. Ji verčiau
užsiraugia žolių raugo. Ypač daug naudingų medžiagų yra dilgėlėse,
asiūkliuose, bitkrėslėse. "Tačiau jei jų nėra, tiks ir paprasčiausios
balandos ar žliūgės", - sako N.Matulionienė.
Moteris jų stiebų į plastikinę statinę prideda negailėdama, jei turi,
įberia bent kastuvą arklių ar karvių mėšlo ir užpila vandeniu. Vis
pamaišydama raugina apie savaitę. Po to maždaug pusę litro šio
koncentrato šliūkšteli į kibirą vandens laistydama daržo augalus. Ypač
toks kokteilis patinka agurkams, sužaliuoja apskurdusios gėlės.
Įvairiomis augalų ištraukomis ar užpilais N.Matulionienė ginasi ir nuo
kenkėjų ar ligų, naudoja jų profilaktikai.
Pavyzdžiui, didžiosios varnalėšos užpilas saugo nuo lapus graužiančių
vikšrų ridikėlius, ridikus, kopūstus. Į trečdalį kibiro pridėjus
smulkintų varnalėšos lapų, reikia užpilti 10 litrų vandens, palaikius
3 paras nukošti ir purkšti ant daržovių lapų.
Purškiant atskiesta dilgėlių ištrauka galima atsikratyti amarų.
Nuo šių kenkėjų bei erkučių, grybinių ligų padeda ir česnakų ar svogūnų
ištrauka. Tiesa, N.Matulionienė perspėja, kad ja nereikėtų purkšti
nokstančių uogų, nes liks nemalonus kvapas. Tokį tirpalą galima
pasidaryti iš 75 gramų smulkintų svogūnų ar česnakų, užpiltų 10 litrų
vandens ir palaikytų maždaug parą.
Kiekvienas metais amarų atakų savo sodyboje sulaukianti anykštietė sako,
kad svarbu atsikratyti ne tik jais, bet ir neatskiriamomis jų draugėmis
skruzdėmis. Juk būtent jos perneša amarus į naujas vietas, stato joms
slėptuves ir gina nuo priešų. Taip skruzdės elgiasi ne tik su amarais,
bet ir kitais saldžias išskyras skleidžiančiais kenkėjais - vaismedžius
puolančias blakutes, skydamarius, baltasparnius.
Kad skruzdėlės į vaismedžius neprineštų amarų, jų kamienus galima
apvynioti lipnia juosta (lipnia puse į viršų), ištepti klijais, skirtais
graužikams gaudyti. Tuo pačiu reikia naikinti ir amarus. Be jau minėtų
česnakų, dilgėlių tirpalų, tinka ir dažnas augalų, pavyzdžiui, rožių,
purškimas pamuilėmis.
