Po gaisro juoda skyle virtusį butą šeima atkūrė per du mėnesius

Kaimynai net stebėjosi, kaip galėjo viskas taip sudegti.

Bet mums nė akimirkai nebuvo kilusi mintis viską taip palikti ir išeiti. Jau kitą dieną pasiraitoję rankoves kibome į juodą sunkų darbą – reikėjo viską iškuopti, išvalyti, išplauti, nuskusti, nugramdyti, išvėdinti“, - pasakojo Ukmergėje gyvenantis 44 metų Aurimas Butkus.

A.Butkus kartu su trejais metais jaunesne žmona Danguole ir abiem savo sūnumis dabar jau 22 metų Tomu ir 12 - mečiu Luku dar ir dabar su visomis smulkmenomis aiškiai prisimena prieš septynerius metus juos ištikusią skaudžią nelaimę.

Dviejų kambarių bute dėl elektros gedimo gaisras kilo naktį. Pirmiausia užsiliepsnojo tualetas, kuriame buvo įrengta iš laiptinės ateinančios elektros energijos paskirstymo dėžutė.

Tėvai miegojo viename kambaryje, o abu broliai – kitame. Netrukus į koridorių plūstelėjusi ugnies siena Aurimą ir Danguolę atskyrė nuo vaikų.

„Spėjau tik jiems surikti, kad užsidarytų savo kambario duris, bėgtų prie lango ir šauktųsi pagalbos.

Ugnis siautėjo žaibiškai ir netrukus mus išvijo į balkoną“, - išgyventą košmarą pasakojo A.Butkus.

Prieš keletą metų po darbe patirtos traumos visų dešinės rankos pirštų, ir kairės nykščio neturintis šeimos tėvas sugebėjo per balkoną nuleisti žmoną iki antrojo aukšto ir nusileisti pats.Vaikus specialiomis kopėčiomis nukėlę atskubėję ugniagesiai.

Iki tol liepsnojančiame kambaryje laukdamas pagalbos, vyriausiasis Tomas didvyriškai laikė jaunėlį broliuką iškėlęs ant rankų prie atviro lango, kad tik jis kuo mažiau nukentėtų.

Veidą, rankas, pečius apdegęs Lukas buvo paguldytas Vilniaus Santariškių klinikų vaikų reanimacijos skyriuje, o Tomas – traumatologijos.

Kai užgesinus gaisrą A.Butkus įėjo į butą, jame sveikus rado vos kelis indus, keletą minkštų žaislų ir vaikų rūbų.

Liepsnų suniokotą butą A.Butkus, padedamas draugų ir giminių, atstatė per du mėnesius.

Pirmiausia į maišus buvo sukrauti ir į sąvartyną išvežti visi degėsiai, šiukšlės.

Po to buvo nugramdyti tinko likučiai nuo sienų – nuo karščio jis išbyrėjo. Koridoriuje, virtuvėje sienos buvo iškaltos medžio plaušo dailylentėmis, o lubos visame bute buvo išklijuotos putų polistirolu.

Nieko neliko ir iš bute iškloto sovietinio parketo, ypač greitai jis supleškėjo tėvų kambaryje, kadangi buvo užklotas sintetine kilimine danga.

„ Tinkas nuo sienų nenubyrėjo tik vieninteliame vaikų kambaryje, tad jį teko nuplauti kelis kartus su muilu bei visokiais plovikliais, o po to palyginti“, - prisiminė vyras.

Kadangi visur buvusių grindų vietoje buvo pilna vandens, teko jį išsemti, o po to dar kelias dienas palaukti, kol viskas pradžius ir išgaruos – juk butas kurį laiką buvo be langų ir durų.

A.Butkus pirmiausia skubėjo namuose sudėti naujus radiatorius, kadangi netrukus turėjo prasidėti šildymo sezonas.

Kai ėmė šildyti, bute prasidėjo didieji remonto darbai.

Pasak A.Butkaus, visas sienas ir lubas jis padengė gipskartonio plokštėmis, naujai perklojo grindis – dėjo lages, medžio plokštę, o ant jų – laminatą.

Virtuvę, vonią ir tualetą padengė keraminėmis plytelėmis.

„Labai degių medžiagų, kokios buvo bute iki gaisro, nebeliko.

Aišku, nėra nieko, kas negalėtų sudegti, tačiau vienus daiktus liepsnos praryja greičiau, kitus – lėčiau“, - tvirtino vyras.

Po gaisro bute teko pakeisti ir visus langus bei duris. Paaiškėjo, jog plastikinius langus gaminančios įmonės taip užsivertusios darbais, kad užsakymą galėtų atlikti po kelių savaičių.

Vistik viena įmonė - „Ukmergės versmė“ - pasigailėjo nelaimėlių ir langus pagamino per tris dienas.

Bute ilgai tvyrojęs degėsių kvapas, kurio neįveikė jokie oro gaivikliai bei kvėpikliai, išsivadėjo tik visiškai užbaigus remontą.

Paklaustas, kas buvo sunkiausia tvarkant butą po gaisro, A.Butkus tik trūktelėjo pečiais: „Viską matyti ir išgyventi. Darbas yra darbas, dirbi ir padarai. Apie sunkumus negalvojau. Man svarbiausia buvo kuo greičiau viską suremontuoti ir grįžti su šeima į savo namus“.

Kol vyko remonto darbai, šeima glaudėsi pas Danguolės tėvus vienkiemyje netoli Šešuolių ir kasdien visi važinėjo į Ukmergę.

Sutuoktiniai negalėjo įvardinti, kiek gi jiems kainavo visi buto atstatymo darbai.

„Nors ir buvo talkininkų, tačiau didžiąją dalį darbų atlikau pats. Esu stalius statybininkas, nors ir traumuotas.

Kai gyvenimas priverčia, visko išmoksti. O aš darbo nebijau, nes dirbu nuo mažumės, kadangi užaugau be tėvų.

Taigi, darbai nekainavo, o statybinėms medžiagoms ir visiems kitiems būtiniems dalykams buvo išleista daug. Ne 10 ir ne 20 tūkstančių litų, o kur kas daugiau.

Už tai, kad vėl turime savo namus, visą gyvenimą būsime dėkingi visiems geriems žmonėms, kurie nepaliko mūsų vienų bėdoje.

Pagalbos sulaukėme ne tik iš kaimynų, bet ir iš aplinkinių namų gyventojų, mums padėjo draugai, giminės, vaikų auklėtojai, mokytojai, savivaldybė bei žmonės, kuriuos pažįstame tik iš matymo ar ir visai nepažįstame“, - kalbėjo A.Butkus.

Įsikėlę gyventi į neatpažįstamai po remonto pasikeitusį butą, jo šeimininkai iškart suskubo pas draudikus. Apdraudė save, vaikus, butą bei jame esantį turtą.

Iki gaisro, kaip prisipažino D.Butkienė, privalomai buvo apdraustas tik vienintelis šeimos automobilis.

„Dabar paskutinius pinigėlius sugraibome, bet apsidraudžiame dėl šventos ramybės“, - sakė moteris.

Ką jiedu galėtų patarti žmonėms, atsidūrusiems panašioje situacijoje - nukentėjusiems nuo gaisro?

„Aišku, geriausia būtų palinkėti, kad gaisrų nebūtų niekam ir niekada.

Tačiau jei jau taip nutiko, pirmiausia nereikia nuleisti rankų ir galvoti, kaip viską atstatyti – viskas įmanoma, reikia tik labai norėti.

Ir vykite iš galvos visokias mintis, jog „man nieko nereikia, viskas žlugo“ - kalbėjo A.Butkus.

Pataria pakeisti laidus Gyvenantiems senos statybos sovietiniuose daugiabučiuose, A.Butkus patarė pakeisti seną elektros instaliaciją.

Pasak jo, dabar į daugelį tokių butų elektra iš laiptinės atkeliauja tik dviem aliuminiais laidais, kai ir skalbyklė, ir mikrobangų krosnelė turėtų turėti po atskirą įvadą.

„Iš laiptinės turi ateiti storiausias elektros kabelis. Tik remontuodami butus žmonės tai paprastai padaro.

Juk niekas nelaukia blogiausio ir tik po laiko pradeda galvoti. Mes irgi būtume susitvarkę ir gaisro išvengę, jei tik būtume žinoję“, - tikino ukmergiškis.