Tik kai sužinai, kad abu Pauliaus tėvai yra baldus kuriantys menininkai, nesistebi, kad šiais laikais jaunas žmogus pasirinko tokį amatą.
Į kalvystę jis pasuko dar mokydamasis Raudondvario gimnazijoje – pradėjo lankyti meninio metalo apdirbimo būrelį, tad baigęs mokyklą nieko nebesvarstė ir dokumentus pateikė į Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetą mokytis juvelyrikos ir kalvystės. Studijas baigė 14 absolventų, tačiau vos keturi nutarė ieškoti sau vietos kalvėse.
Paulius išsiuntė motyvacijos laiškus į dvidešimt įmonių.
Ir nors aplinkiniai gąsdino, kad kūrybos kalvio darbe neliks, kad duonai teks užsidirbti pildant nuobodžiausius klientų pageidavimus, Pauliui pasisekė - pateko pas darbdavį, kuris iškart užuodė gabų vaikiną. Jis suteikia galimybių pasireikšti – sukurti ką nors įdomaus išskirtiniams užsakovams.
„Mano darbui reikalingi ne raumenys, o smegenys“, – tvirtino Paulius. Savo darbus jis stengiasi atlikti naudodamas kuo mažiau energijos (kai reikia pajudinti kelis šimtus kilogramų sveriančias detales, naudoja keltuvą). – Yra dalykų, kuriuos galiu padaryti tik aš, juos ir darau, bet daug darbų prašau padėti atlikti kolegų.“
Paulius į kalvystę žiūri kaip į šiuolaikišką specialybę. Eskizus jis piešia pieštuku, maketus lipdo iš plastilino, o dvimačius ir trimačius brėžinius atlieka su moderniomis kompiuterio programomis.
Jis jau gali pasigirti turintis klientų, kurie kalvystės darbų savo sodyboms kreipiasi tik į Paulių.
Vienam tokių neseniai sukūrė įspūdingus vartus, kitam - pavėsinę , 3 metrų aukščio ir 25 kvadratinių metrų ploto. Kuri primena koralus ar kosminį , o gal ir povandeninį laivą.
Ją išvydęs klientas liko taip sužavėtas, kad neatsispyrė užsisakyti dar ką nors. Ilgai svarstė, ko dar reikėtų jo sodybai ant ežero kranto ir sugalvojo, kad vakarais nuostabiai gražiai atrodytų apšviesti medžiai.
Tada ilgai galvojo Paulius: kokie tai galėtų būti šviestuvai. Šviečiantys kirminai užšliaužę ant medžių? Puikiai, klientui tai tiko. Ir jis dar užsimanė kalvio darbų. Paulius sukūrė dar kelis šviestuvus.
Ar jauno kalvio darbai jau verti milijono? Kol kas savo darbais jis stengiasi kuo daugiau vertės suteikti aplinkai, kurioje jie atsiras.Tai, kiek jam sumoka užsakovai - paslaptis. Tačiau Paulius vis dar laiko save naujoku, vis dar siekia pelnyti gero kalvio vardą, o kai jau tokiu galės vadintis, tai ir už darbus prašys tiek, kiek jie yra verti.
Kol kas jis džiaugiasi turintis galimybę dirbti su išskirtiniais klientais. Juk supranta, kad klientų, kurie gali įsigyti vienetinius darbus, yra vos 5 procentai, visiems kitiems reikia labiau žemiškų dalykų – tvorų, židinio įrankių, antkapių.
„Geri kalviai – visi gero būdo, linksmi žmonės. Piktiems šis amatas neįveikiamas, joks metalas nepasiduos blogai nusiteikusio kalvio rankoms“, – pabrėžė Paulius.
Ar šis amatas dabar išgyvena renesansą? Jau dvidešimt metų. Po sovietmečio lietuviai buvo išsiilgę kalvio darbų, tuomet masiškai puolė puošti antkapius metaliniais kryžiais ir saulutėmis, tvertis kiemus ne medinėmis, o metalinės tvoromis.
Šiandien kalviai savo amatą kelia į aukštesnį lygį. Jų darbai laikomi prabangos preke, už kurią dosniai mokama.
Daugiau Būsto temų - mūsų "Facebook" paskyroje!
