Kodėl galvoju, kad nelaimė mane aplenks? Psichologas Andrius Kaluginas sako, kad mano reakcija normali ir adekvati. Žmonės iš nelaimių pasimoko, tačiau savo gyvenimo svarstykles visuomet sveria į komforto pusę.
Tai, ką išgirstu iš psichologo, skamba paradoksaliai. Kuo daugiau saugumo, tuo mažiau komforto. Sakysite – netiesa, tik būdami saugūs jaučiatės patogiai?
Ar signalizacija, trys spynos šarvo duryse, aukšta tvora apjuostas sklypas iš tiesų reiškia komfortą? Juk siekiamybė būtų gyventi ten, kur nereikia rakinti durų ir galima elgtis nerūpestingai – nesirūpinti saugumu. Taigi kuo daugiau komforto, tuo mažiau saugumo.
Žmonėms iš tiesų įdomios nelaimės, tačiau jie linkę atmesti arba sumažinti grėsmės galimybę sau patiems. Net ir degantis kaimyno tvartas nepadės.
„Normalu, kad žmonės galvoja, jog nelaimė juos aplenks. Tai yra komforto būsena. Jeigu jie visur ir visada matytų pavojų ir dėl to keistų savo elgesį, tai jau būtų sutrikimas – paranoja.
Žmogus negali numatyti visų nelaimės galimybių. Pavyzdžiui, jeigu jį apvogė išlaužus duris, jis tikriausiai įsidės spyną ir jausis ramus, nes apsisaugojo ir prisimins patarlę: žaibas du kartus į tą pačią vietą netrenkia.
Bet vagis gali įlisti pro langą. Tada turbūt ant langų atsiras grotos. Bet vagis gali ateiti apsimetęs prekybos agentu. Neįsileisite svetimų žmonių? Pinigus išvilios telefonu. Neįmanoma numatyti visko“, - paaiškina Andrius Kaluginas.
Betgi mes kasdien girdime ir sužinome apie nelaimes ir turėtume iš jų pasimokyti.
„Į tai žiūrime paprastai – kaimyno namas sudegė, nes jis rūkė ir tai darė lovoje. Nerūkau, reiškia gaisro mano namuose nebus. Reakcija, nieko nedaryti, neapriboti savo komforto yra adekvati“, - sako A.Kaluginas.
Jis priduria, kad adekvatumas priklauso nuo aplinkos. Viename gyvenamajame rajone būtų protinga ir adekvatu įsidėti šarvo duris su gera spyna ir grotas ant langų. Kitame kvartale, kur susikūrusi bendruomenė, rakinanti įvažiavimą į bendrą kiemą, normalu nerakinti durų.
Net kai žmogui pačiam nutinka nelaimė, jis būna budrus mėnesį kitą. Pavyzdžiui, apvogti gyventojai iš pradžių nuolat tikrina, ar tikrai užrakino duris, vėliau gyvenimas grįžta į normalias komfortiškas vėžes.
„Čia kaip su nauju automobiliu. Iš pradžių saugai, kad nebūtų įbrėžimų, žiūri pro langą ar vis dar stovi, o po mėnesio automobilis jau nebenaujas, euforija atslūgsta ir to saugojimosi lieka gerokai mažiau“, - palygina psichologas.
Anot jo, žmonės analizuoja nelaimes, tačiau pasąmonei būdinga įsidėmėti tik konkrečias priežastis: „Ar esu apsisaugojęs konkrečiai nuo to, dėl ko nutiko nelaimė? To užtenka jaustis saugiai“.
„Žmogui būdinga siekti saugumo ir komforto. Bet svarbiausia – pusiausvyra. Jeigu žmogus galvos tik apie nelaimes, kurios jam gali nutikti, jis negalės ilgai taip gyventi“, - sako psichologas Andrius Kaluginas.
